„Aš, akimirka ir spalva“, – šiais trimis žodžiais dailininkė Sigita Klemkaitė apibūdina savo parodą, rytoj atidaromą Rokiškio krašto muziejuje. Dailininkei kūryba – tai sąlytis su pasauliu, tik pastarąjį dešimtmetį kūryba buvo šalia, o menininkė daug dėmesio skyrė savityrai. Kūrėja jaučiasi laiminga save atradusi dailėje. Dėkoja Dievui už galimybę kurti, tuo dalijasi su kitais, tapydama tai, kas eina iš širdies.
„Visada buvau neabejinga emocinei spalvos išraiškai, jos grynumui, atvirumui ir skambesiui. Man patinka pranykstanti, „išplaukianti“ forma, tai – tarsi ne iki galo išsakyta mintis, leidžianti improvizuoti toliau. Mano kūryba formuojasi veikiama emocinių vaizdinių, būsenų, čia ir dabar pajutimų ir visokio kitokio manojo aš sąlyčio su supančiu pasauliu. Su tuo, kas supurto, pažadina, sustabdo, apgaubia, nepaleidžia…“ – taip savo parodą pristato kūrėja.
Tapanti ir grafiką kurianti dailininkė nuo 1991 m. yra dalyvavusi pusšimtyje parodų Lietuvoje, Latvijoje bei Estijoje. Personalinės parodos veikė Vilniaus, Rokiškio, Anykščių, Dusetų, Utenos muziejuose, galerijose, kitose parodinėse erdvėse, netgi Užpalių (Utenos r.) cerkvėje. O surengti naujausią S. Klemkaitei pasiūlė muziejininkai, skatindami menininkę asmeninio jubiliejaus proga parodyti savo kūrinius.
Dailininkė atvirauja, jog pastarasis dešimtmetis – skirtas savityrai. Išbandyta daugybė dvasinių praktikų, psichoterapijų, siekta suvokti save, grįžti arčiau prigimties. Į daugelį dalykų S. Klemkaitė pradėjo žvelgti paprasčiau: kas anksčiau skaudindavo, užkabindavo, erzindavo, dabar tarsi praslysta pro šoną. „Gyvenimo aplinkybės lamdo, glamžo, kol pradedi suvokti, jog taip ateina pamokos, kad mus glūdintų, apvalytų nuo klaidingų nuostatų, stereotipų ar įsitikinimų, vestų prie savasties. Turėtume vieni kitiems reikšti mažiau pretenzijų, tuomet gyvenimas būtų paprastesnis, lengvesnis“, – svarsto kūrėja.
Plačiau skaitykite ketvirtadienio “Gimtajame…”
