Kiek mokinių šiemet baigė dailės mokyklą ir kuo iš kitų išsiskyrė laida? Ką išskirtumėt baigiamuosiuose darbuose? Mokytojų dar nepranoko?
Šiemet dailės mokyklą baigė šešios mokinės. Tai nedidelė, bet labai savita laida – jautri, ieškanti, turinti savo nuomonę ir gana drąsiai ją reiškianti kūryboje. Baigiamuosiuose darbuose labiausiai išsiskyrė asmeniškos temos ir noras kalbėti apie tai, kas pačioms mokinėms svarbu. Jautėsi, kad jos ne tik atlieka užduotį, bet ir bando per kūrybą papasakoti savo istoriją, parodyti savo matymą.
Vienas ryškesnių pavyzdžių – mokinė, kuri baigiamąjį darbą kūrė beveik visiškai savarankiškai. Ji labai aiškiai žinojo, ko nori, ir net nenorėjo, kad mokytojai per daug patarinėtų. Man atrodo, tai gražiai parodo šios kartos savarankiškumą ir pasitikėjimą savo sprendimais.
Žinoma, dailės mokyklą mokiniai baigia dar gana jauno amžiaus, todėl patirtis ir kūrybinė branda dar tik formuojasi. Ar mokytojus pranoko? Turbūt dar ne – mokytojai yra savo srities profesionalai, turintys daug patirties, gebantys ir patarti, ir išlaukti, ir rasti ryšį su kiekvienu mokiniu. Bet labai smagu matyti, kai mokiniai jau pradeda eiti savo keliu ir drįsta turėti kūrybinį stuburą.
Kadangi pati lankėte šitą pačią mokyklą, tai gal galit palyginti kuo skiriasi dabartiniai „dailiokai” nuo ankstesnių kartų? Galimybių daugiau, bet ar pasikeitė kažkokie esminiai dalykai – daugiau išraiškos laisvės, drąsos, apskritai pasikeitęs požiūris į meną?
Manau, kad esminiai dailės mokymo dalykai išliko tie patys – mokomasi akademinių pagrindų, piešimo, tapybos, kompozicijos, skulptūros- spalvų, formos suvokimo. Tai yra bazė, be kurios sunku judėti toliau. Priemonės, technologijos ar platesnės galimybės gali praplėsti saviraišką, bet mokymosi pagrindas vistiek remiasi darbu, stebėjimu, kantrybe ir nuoseklumu.
Jeigu lyginčiau savo laiką ir dabartinius mokinius, pirmiausia išskirčiau pasikeitusį mokytojo ir mokinio santykį. Dabar jis, man atrodo, yra artimesnis, šiltesnis, labiau pagrįstas dialogu. Mokiniai drąsiau klausia, diskutuoja, pasako, jeigu su kažkuo nesutinka, siūlo savo sprendimus. Tai nereiškia, kad jiems mažiau reikia mokytojo – priešingai, jiems labai reikia žmogaus, kuris palydėtų, padėtų susigaudyti, bet kartu gerbtų jų individualumą.
Kita vertus, šiandieniniai vaikai ir paaugliai dažnai yra labiau pavargę. Krūviai bendrojo ugdymo mokyklose dideli, veiklų daug, informacijos srautas – nuolatinis. Todėl mums tenka labai jautriai laviruoti – sudarant tvarkaraščius, planuojant užduotis, ieškant pusiausvyros tarp reiklumo ir supratimo. Norisi, kad dailės mokykla būtų ne dar viena įtampa, o erdvė, kurioje mokinys gali augti, kurti ir bent trumpam atsitraukti nuo kasdienio skubėjimo.
Ar dailės skyriaus vaikai dažnai pasirenka su menu susijusias specialybes ar visgi tai lieka hobiu?
Oficialios statistikos apie absolventų profesinius pasirinkimus nerenkame, juolab kad dailės mokyklą mokiniai dažnai baigia dar būdami aštuntokai ar devintokai. Tokiu metu studijų kelias retai kada būna aiškiai suplanuotas. Vis dėlto matome, kad daliai mokinių menas išlieka svarbus ir vėliau – vieniems kaip būsimos studijos ar profesija, kitiems – kaip prasmingas pomėgis, saviraiškos būdas, gebėjimas matyti pasaulį plačiau.
Turime ir programą tiems, kurie nori kryptingiau pasiruošti menų studijoms. Šiais metais ją lankė dvi mokinės. Tačiau man norėtųsi akcentą dėti ne vien į tai, ar mokinys vėliau renkasi menininko kelią. Dailės mokymasis duoda daug daugiau nei tik techninius įgūdžius. Čia ugdomas kūrybiškumas, kultūrinis sąmoningumas, gebėjimas išbūti procese, priimti kritiką, ieškoti sprendimų, pristatyti savo idėją. Tai kompetencijos, kurios labai reikalingos šiuolaikiniame pasaulyje, nepriklausomai nuo to, kokią profesiją žmogus pasirinks.
Kolegos iš muzikos mokyklos ir choreografijos skyriaus svajoja apie naujas patalpas ir naują mokyklą. O dailininkus tenkina dabartinės patalpos? Ar ko nors trūksta?
Dabartinis Jaunimo centro pastatas yra tikrai išskirtinis – ne tik savo išore, bet ir vidiniu gyvenimu. Po vienu stogu telpa dailės mokykla, įvairios neformaliojo švietimo programos ir atvirasis darbas su jaunimu. Tai kuria labai gyvą, įvairią ir atvirą atmosferą.
Tačiau, žinoma, turime ir svajonių, ir labai praktiškų poreikių. Patalpų dydis tiesiogiai lemia, kiek mokinių galime priimti į programas. Pavyzdžiui, tapybos klasėje patogiai ir kokybiškai gali dirbti ribotas mokinių skaičius – apie keturiolika. Dailės ugdyme labai svarbu erdvė, šviesa, galimybė laisvai judėti, saugiai naudoti priemones.
Labai norėtume, kad kiekvienoje klasėje būtų kriauklės su vandeniu – dailės pamokose tai ne patogumas, o kasdienis poreikis. Svajojame apie fotostudiją, sutvarkytą kiemą, labiau įveiklintas lauko erdves. Deja, pastato amžius ir išplanavimas riboja galimybes. Negalime pastato pritaikyti ir mokiniams su specialiaisiais poreikiais. Todėl sakyčiau, kad dabartinės patalpos turi daug charakterio ir savitumo, bet kartu jos kelia ir nemažai iššūkių, kuriuos norėtųsi spręsti žvelgiant į ateitį.
Vasaros stovykloms Jaunimo centras gavo daugiausia lėšų – apie aštuonis tūkstančius eurų. Ką vasarą veiks Jaunimo centro mokiniai?
Svarbu paminėti, kad vasaros stovyklos skirtos ne tik Jaunimo centro mokiniams, bet ir visiems Rokiškio miesto bei rajono vaikams ir jaunimui. Iš pirmo žvilgsnio suma gali atrodyti didelė, tačiau ji pasiskirsto šešioms stovykloms organizuoti. Planuojame, kad jose dalyvaus 134 stovyklautojai.
Stovyklų poreikis labai didelis – visi sąrašai jau užpildyti. Manau, tai rodo, kad šeimoms tokios veiklos labai reikalingos: kainos draugiškos, o vaikams suplanuota daug įvairių, įtraukiančių veiklų. Stovyklose bus kūrybos, judėjimo, bendravimo, išvykų, komandinių užduočių – visko, kas padeda vaikams ne tik smagiai praleisti vasarą, bet ir mokytis bendradarbiauti, patirti, atrasti.
Be to, dar viena stovykla planuojama iš Europos Sąjungos projektinių lėšų. Ji skirta 14–16 metų jaunimui ir orientuota į fizinio aktyvumo stiprinimą. Šioje stovykloje dar yra kelios laisvos vietos, todėl jei kas nors nespėjo užsiregistruoti į kitas veiklas, kviečiame prisijungti.
Gimnazinės klasės užsidaro dėl mokinių stygiaus. Jūsų įstaigai tai tikriausiai negresia? Jūsų nuomone, kodėl neformalaus ugdymo įstaigose mokinių nemažėja?
Šiuo metu mus džiugina augantis mokinių skaičius. 2025–2026 mokslo metais Jaunimo centre mokėsi 187 mokiniai, 2024–2025 mokslo metais – 165, o 2023–2024 mokslo metais – 142. Tai rodo, kad vaikams ir jaunimui mūsų siūlomos veiklos yra reikalingos.
Vis dėlto negalėčiau sakyti, kad mokinių pritraukimas mums nekelia rūpesčių. Neformaliojo švietimo pasiūla didėja, bendrojo ugdymo mokyklos taip pat aktyviai plečia nemokamų veiklų spektrą – vykdomi Visos dienos mokyklos projektai, NVŠ programos. Tad konkurencija tikrai jaučiama. Norėdami išlikti patrauklūs, turime nuolat atsinaujinti, girdėti vaikų ir jaunimo poreikius, siūlyti kokybiškas veiklas ir kurti aplinką, į kurią norisi sugrįžti.
Aktualus ir finansavimo klausimas. Siekdami užtikrinti kokybišką ugdymą, modernias aplinkas ir darbuotojų profesinį augimą, nuolat ieškome papildomų finansavimo šaltinių, partnerysčių, bendradarbiavimo galimybių. Bendrojo ugdymo mokyklos dažnai turi daugiau nacionaliniu lygmeniu finansuojamų projektų, o mes turime būti labai aktyvūs patys.
Manau, kad neformalusis ugdymas vaikams ir jaunimui svarbus todėl, kad čia jie gali atrasti save ne per pažymį, o per patirtį. Čia jie gali kurti, judėti, bendrauti, klysti, bandyti dar kartą, būti bendruomenės dalimi. Jaunimo centrą matome kaip atvirą, modernią ir patrauklią erdvę, kurioje ugdomas kūrybiškumas, atsakomybė, pilietiškumas ir bendruomeniškumas. Tikime, kad aiški vizija, nuoseklus darbas ir bendruomenės palaikymas leis ir toliau kurti prasmingas galimybes vaikams bei jaunimui.
Ačiū.
