Dėl algų likti neverta
Anot Rokiškio kultūros centro direktorės Vaivos Kirstukienės, šis darbas ne visiems tinka, nes reikia dirbti vakarais ir savaitgaliais. „Ne visi tai priima. Be to, kultūros darbuotojų algos irgi ne didžiausios viešajame sektoriuje“, – sakė direktorė. Kokios tos algos? Į rankas, anot V. Kirstukienės, kultūros darbuotojas gauna apie devynis šimtus eurų. Ji pripažįsta – labai gaila, kad jaunimo teatro režisierė išėjo, tačiau tokios asmeninės aplinkybės. Todėl šiuo metu vėl ieškoma vaikų ir jaunimo teatro režisieriaus, nes grupė suformuota, jaunimas nori vaidinti. „Pasiskelbėm, kad ieškom, tačiau
kol kas niekas nesisiūlo“, – sakė direktorė. Scenografo, išėjus S. Daščiorui, kultūros centras ieškojo maždaug mėnesį. Priėmė kūrybišką asmenybę, vadybos specialistę bandomajam laikotarpiui. Anot V. Kirstukienės, jai puikiai sekasi ir ji jau prisidėjo statant kalėdinį spektaklį, „nebijo kūrybinių iššūkių, nei darbinio proceso“.
Ko trūksta kultūros centrui šiuo metu? „Režisieriaus vaikų ir jaunimo teatrui, kultūros darbuotojo Kriaunų filiale, per motinystės atostogas vaduojančio salės darbuotojo“, – vardijo direktorė. Jos žodžiais, sunku ir su renginių organizatoriais, ir su režisieriais. Nėra naujiena ir tai, kad norėdami užsidirbti, kultūros darbuotojai turi po antrą ir trečią darbą. Dažniausia mokyklose. Ne vienas sako, kad mokykloje per savaitę uždirba tiek, kiek per mėnesį kultūroje.
Ir projektus rašo, ir pinigų prašo
Vita Mačiulienė sako, jog tam darbui, kurį dirbo, alga nėra adekvati – jau pakėlus atlyginimą gavo apie devynis šimtus. „Jei anksčiau renginiai būdavo paprastesni, tai dabar žiūrovas išlepintas. Dabar nebepasitenkina tuo, ką matydavo anksčiau. O „ kartelės pakėlimas“ daug kainuoja. Ir tu turi didesnes sumas įdėti, kad žmonės norėtų ateiti. Nė vienas kultūros darbuotojas nenori dirbti valdiškai, nes tada į renginį niekas neateis. Žmonės dabar turi galimybių išvažiuot, pamatyt, todėl norint išlaikyti žiūrovus, turim labai stengtis. Tarkim, renginio sąmata šeši – aštuoni tūkstančiai. O turim tūkstantį. Turi sugalvoti iš kur tuos likusius paimti. Iš kur tu gali gauti? Pats rašai projektą ir jau vasarį, kovą kvieti atlikėjus vasarą vyksiančiam renginiui. Dar nežinai, ar gausi pinigų ir rizikuoji. Sakykim, pasiseka gauni. Bet negali prisirašyt daug projektų, nebetelpi laike. Ataskaitos irgi laiko kainuoja. Tarp svarbiausių metų švenčių darai kitus renginukus, o pinigų – minimumas. Tada bandai visas galimybes, idėjas, savo pinigus įdedi“, – kalbėjo V. Mačiulienė. Ji sakė, kad didelėms šventėms rėmėjai prisideda, vietiniai irgi padeda. Jų dėka kultūrininkas kažkaip išlaviruoja. „Kriaunų miestelio šventė ir Lašų eina lygiagrečiai, susipainioju, ką bepakviečiau. Krūviai labai dideli. Bet myli savo kraštą, savo žmones. Todėl aukoji save ir džiaugies rezultatu, kai suolų žmonėms atsisėst nebelieka. Tai atperka kančias, bet per dvidešimt penkerius metus išsenki. Girdžiu, neva kaimuos užtenka pusė kultūros darbuotojo etato. Bet realybėj tai aš dešimt metų net neėmiau atostogų, kol sveikata jau nebeleido. Tačiau man svarbu, kad mano vietoj atsirastų savas žmogus, to krašto, tos parapijos žmogus, nuo vaikystės savas. O neina todėl, kad gal nenori gyvenimo aukoti. Čia negali uždaryti durų ir pamiršti, o pinigų renginiams ieškai per pažintis, gimines“, – neslėpė dabar lengvesnį darbą dirbanti V. Mačiulienė.
Gailisi tik dėl vieno
S. Daščioras jau ne kartą planavo išeiti iš kultūros centro, bet vis buvo prikalbinamas pasilikti. Tačiau pernai lapkričio pabaigoje parašė prašymą. Ir jau nebepaliko šansų jį perkalbėti. Kodėl?
„Manęs vieną savaitę gal keturi žmonės paklausė, kodėl aš vis dar dirbu Kultūros centre. Tai neradau atsakymo. Man svarbu, kad darbe būtų trys faktoriai: geras atlyginimas, pagarba tam, ką darai ir kūrybinės galimybės. Vienu metu supratau, kad turbūt liko vienas iš tų trijų. Ir tai su dideliu klaustuku. Anksčiau dar buvo gera komanda, kuri susitelkus dėl bendro tikslo. Dabar nebejutau tos bendrystės. Ir tas tikslas gal kiek abejotinas. Ir kai supratau, kad iš kūrybinio darbuotojo tapau techniniu, tai gailėjausi tik dėl to, kad taip ilgai abejojau“, – neslėpė Sigitas Daščioras.
Regioninė kultūra silpsta
Anot Kultūros centro projektų vadovės Birutės Bagdonienės, Vyriausybė ir Kultūros ministerija skelbia, kad šiemet valstybės biudžeto projekte kultūros darbuotojų atlyginimams papildomai numatyta 12 mln. eurų, o algos vidutiniškai turėtų augti 5 proc. „Tačiau realybėje šis „augimas“ reiškia vos apie 60–62 eurus mėnesiui. Kai kuriems darbuotojams – dar mažiau, vos 40–50 eurų.
Tai nėra algų kėlimas šiandienos kainų kontekste.
Palyginimui, minimalioji mėnesinė alga nuo sausio didėja 115 eurų, arba 11,1 proc., ir sieks 1 153 eurus bruto. Vidutinis darbo užmokestis Lietuvoje jau viršija 2 400 eurų bruto, o „į rankas“ – apie 1 500 eurų ir toliau auga. Kultūros sektorius akivaizdžiai atsilieka: atlyginimai čia dažnai nesiekia nė 1 000 eurų „į rankas“.
Situacija dar labiau paradoksali žinant, kad Kultūros ministerija 2025 metų pradžioje oficialiai kreipėsi į savivaldybes, ragindama solidariai prisidėti prie kultūros darbuotojų atlyginimų didinimo. Ne mažesne apimtimi nei valstybė. Tačiau Rokiškio savivaldybėje realių papildomų sprendimų nepriimta.
Todėl regioninė kultūra silpsta. Kvalifikuotų specialistų trūkumas didėja. Jaunimas nesirenka darbo kultūros įstaigose, nes už tokias algas sudėtinga išgyventi. Gražūs žodžiai apie kultūros prioritetą lieka popieriuose. Regioninė kultūra yra gyvybiškai svarbi, tačiau kol atlyginimai bus traktuojami kaip išlaidos, o ne investicija, kultūros nykimas regionuose bus dėsningas rezultatas“, – komentavo projektų vadovė.
