Tragiško likimo, nacių sušaudytos, iš Panemunėlio kilusios Matildos šimtmetis minimas birželio šeštąją, o sekmadienį Rokiškio krašto muziejuje – atnaujintas spektaklis su keturiais naujais aktoriais, pastatytas pagal Matildos dienoraštį, eilėraščius, gyvenimo istoriją, amžininkų prisiminimus „Nutildytos mūzos“. „Iš jaunutės Matildos eilių tiesiog akivaizdu, kaip karas keičia žmogų, kaip transformuoja. Žmogus staigiai užauga tokiose situacijose – jos eilėse nuo romantikos ir „meilės seilės“ vienu metu toks staigus šuolis į filosofinius svarstymus apie tautos ateitį“, – sakė spektaklio režisierė. Be abejonės, turėdama galvoje ir šiandieninius karo kontekstus ir dar didesnį „Nutildytų mūzų“ aktualumą. Visus renginius, skirtus šimtmečiui, finansuoja Lietuvos kultūros taryba, Geros valios fondas ir Rokiškio rajono savivaldybė.
O su Ieva Lapelyte kalbamės apie vaidmenį.
– Vaidini tragiško likimo Matildą atnaujintame spektaklyje „Nutildytos mūzos“. Pati, pagal profesiją choreografė, iš ko „audi“ vaidmenį? Kas svarbiausia Tau – judesiai, mimika, žodžiai…?
– Vaidmuo susideda iš visko. Tai ir kūno judesiai, ir veido mimikos, išreiškiančios jausmus, ir scenoje skambantys žodžiai. Man svarbiausia „neperspausti“, pajausti ir atrasti, koks tai yra žmogus. Vaidinant Matildą, labai svarbu jos žodžiai. Iš jos dienoraščio ir eilėraščių galėjau įsivaizduoti, kokia ji buvo, iš to, apie ką rašė, – kas jai buvo įdomu, kaip ji dėliojo mintis, kokie jausmai buvo širdyje, kokį santykį turėjo su aplinkiniais. Spektaklyje stengiuosi priartėti prie Matildos. Ne kurti personažą, o pajausti ją per save – tokią, kokia galėjo būti.
– Ko gero, esi perskaičiusi ir eilėraščius, ir viską, kas įmanoma apie Matildą. Kas už širdies griebia labiausiai? Dėl ko žiūrovas, skaitytojas galbūt apsiverkia?
– Manau, kad kiekvieną jaudina ir graudina skirtingi dalykai. Skaitytojus, kurie įsijaučia į Matildos eiles, turėtų jaudinti jos gyvenimiškos nuojautos, jos savitumas. Kartais iš tekstų justi, kad ji žino, kas jai nutiks. Matildos eilėraščiuose galima rasti save. Pati visada atkreipiu dėmesį, kaip keitėsi jos eilėraščiai, apie ką rašė. Tai jaudina. Tokia jauna, o mintys taip keitėsi – nuo lengvo, nenuspėjamo vėjavaikiškumo iki rimtų, labai sunkių ir skaudžių patirčių.
O pačių žiūrovų reikėtų klausti po spektaklio. Apie tai, kas labiausiai paveikė. Bus labai įdomu išgirsti.
– Bent jau iš to, kas žinoma, kas yra istorinėje medžiagoje, gal galim rasti kokių nors Tavo panašumų su pagrindine spektaklio veikėja? Galbūt rašai ar rašei eiles?
– Pirmiausia apie eiles. Paauglystėje buvau pradėjusi rašyti. Turiu kažkur namuose tuos sąsiuvinius. Tikrai žinau – jei dabar paskaityčiau, būtų ir juoko, ir liūdesio. Kitaip nei Matilda, negalvojau apie rimtą rašymą. Jei reikėdavo mokykloje kažką parašyti – viskas gerai, bet jei reikėtų paviešinti eilėraščius, užrašytus sąsiuviniuose, tikrai nenorėčiau visų rodyti. Taip pat rašiau dienoraštį. Visada pagalvoju apie tai, kaip reaguotų Matilda pamačiusi, kad jos dienoraštį skaito visi.
Vieną situaciją žinau, kur ji pasakytų: „Jūs, nešvariais nagais įlindę į mano dienoraštį, – nesijuokit“. Tarsi ji žinojo, kad mes skaitysim, tarsi ji rašė taip, kad mes suprastumėm ją ir žinotumėm, kaip ji jautėsi. Bet tikros reakcijos nesužinosim niekada. Aš savo dienoraštį kartais rašydavau taip, kad, jei jis būtų perskaitytas, nebūtų labai didelė bėda, nes mano patys slapčiausi dalykai vis tiek liks su manimi. O jei ir Matilda daug ko neužrašė, kai buvo labai sunku, kai buvo dienų, kada iš viso nepalietė dienoraščio? Daug ko nežinom.
Panašumų su Matilda randu. Kai giliniesi, kažką tiesiog pritaikai sau. Bet yra tokių dalykų, kurie pačiai buvo akivaizdūs, ir sau pasakiau – va, čia mes panašios. Bet kol kas tai noriu palikti tarp savęs ir Matildos.
– Ką pasakytum apie drąsų vertinimą, kad galbūt Matilda Olkinaitė, jei nebūtų nužudyta, būtų buvusi Salomėjos Nėries talento poetė?
– Galiu taip pat drąsiai pasakyti – labai norėčiau, kad taip būtų buvę. Galbūt Matilda būtų buvusi net garsesnė. Jos eilės ir kūrybos vystymasis tikrai vedė link kažko didelio. O šiandien reikia džiaugtis šiuo metu vykstančiais įvykiais ir Matildos pasauliniu pripažinimu.
– Pakalbėkim apie Tave, kaip kitų vaidmenų aktorę. Pavyzdžiui, „Marcelės legendoje“, kur vaidinai Marcelę Kubiliūtę – dar vieną legendą – garsiausią Lietuvos šnipę, irgi kilusią nuo Panemunėlio. Arba buvai mūza spektaklyje apie garsiausią Lietuvos dievdirbį Lionginą Šepką. Kuo jie visi siejasi? Kodėl režisieriai renkasi Tave, kaip manai?
– Kodėl mane renkasi režisierė Neringa Danienė, reikėtų klausti jos pačios. Visi vaidmenys – labai skirtingi. Jei reikia atsakyti, kuo jie siejasi, tai juos sieju aš ir režisierė Neringa. Marcelė Kubiliūtė – mano pirmasis vaidmuo. Jei apie ją pradėčiau kalbėti, atsibostų visiems skaityti. Man labai patiko šis vaidmuo. Marcelė irgi tokia artima ir sava. Mūzos vaidmuo – mano profesijai artimas, nes turėjau šokti. Šokis – mano gyvenimas, todėl ir pats vaidmuo buvo kaip ant sparnų pakylėtas. Be to, būti Liongino Šepkos mūza, kai pagrindinį vaidmenį atlieka Arūnas Skardžius, tikrai geras jausmas. Ir per repeticijas, ir jau vaidinant iš Arūno visada sklinda gerumo ir šilumos aura. Ji laisvai leidžia įsijausti į vaidmenį ir kito aktoriaus Šepkos vaidmenyje net neįsivaizduoju.
– Kodėl nieko apie Matildą Olkinaitę nežinantis skaitytojas turėtų pamatyti spektaklį „Nutildytos mūzos“?
– Ar galiu atsakyti truputėlį įžūlokai? Spektaklį turi pamatyti jau vien dėl to, kad nieko nežino. Reikia sužinoti ne tik apie Matildą Olkinaitę, bet ir apie tuo metu Lietuvoje vykusius įvykius. Tai mūsų visų istorija, tai formavo Lietuvą ir jos žmones, tai turėjo pasekmes. Tai, kas vyksta dabar ir Lietuvoje, ir kitose šalyse, irgi turės pasekmes. Ir valstybių politikoje, ir žmonių širdyse.
– Betgi pagrindinė Tavo profesija – šokėja, choreografė, šokių mokytoja. Kaip ši profesija padeda aktorystėje? Ir ar šiandien vėl rinktumeisi būtent šokį?
– Vienareikšmiškai rinkčiausi šokį. Viskas, kas vyksta, turi priežastį. Jei pasirinkau šokio studijas, jas baigiau, atvažiavau dirbti į Rokiškį, – visa tai atvedė prie taško, kai vaidinu spektakliuose. Mano profesija padeda tuo, kad nebijau scenos, „gyvenu“ scenoje, pripratusi šokti joje. Todėl norisi joje ir vaidinti. Šokis padeda man dar ir įsijautimo ir kūno judėjimo prasme. Juk kai šokam, nekalbam – jausmus reikia parodyti veidu ir kūno judesiais. Visa tai sujungus su žodžiais – lengviau įsijausti. Be to, šoku šokio spektakliuose, todėl labai gera vaidinti teatre, nes galiu dar ir kalbėti, ne tik šokti.
– Ačiū už pokalbį.
Užs. 673
