Šia iniciatyva prasidėjo kelias
Rajono savivaldybės mero Ramūno Godeliausko 2025 m. spalio 7 d. potvarkiu buvo sudaryta Laikinoji palaikų perkėlimo, laidojimo vietos įamžinimo arba pažymėjimo komisija. Tuo metu buvo žinoma, jog tų metų liepą rasti dvylikos vyrų, nužudytų 1941 m. birželį, palaikai. Žinoma buvo ir tai, kad kasinėjimus vykdę Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, Praeities tyrimų instituto archeologai ir Jūžintų gyventojai tęs nužudytųjų palaikų paiešką: šių metų liepą atkasti dar trijų žmonių palaikai. Mero R. Godeliausko siūlymu valstybiniu lygiu rengti Jūžintų laisvės kovotojų ir kitų sovietų genocido aukų palaikų laidotuves ir prasidėjo kelias, atvedęs į iškilmingą atsisveikinimą su aukomis Jūžintuose. „Tai tapo ne tik administraciniu sprendimu, bet ir moraline pareiga – parodyti, kad praėjus 81 metams laisvės kovotojų auka nėra pamiršta“, – „Gimtajam…“ sakė rajono meras R. Godeliauskas.
Atsisveikinimas ir apmąstymai
Dariaus Baltakio nuotr.
Pirmas atsisveikinimas Tuskulėnų rimties parko memorialiniame komplekse truko apie 20 min., Jūžintų Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje – dvi valandas.
„Su kitais į laidotuves atvykusiais oficialiais atstovais ir savo žmona Oksana bažnyčioje išbuvote visą atsisveikinimo laiką – nuo pat tų skausmingų akimirkų, kai į bažnyčią buvo įnešti palaikai. Ką Jums asmeniškai reiškė šios dvi valandos?“ – teiravomės mero. „Turbūt kiekvienam buvusiam bažnyčioje tai buvo apmąstymų laikas. Buvau labai sukrėstas paties palaikų – 15 karstų – atgabenimo į bažnyčią proceso. Tvyrojęs iškilmingumas labai svarbus šiam momentui, tačiau žinojimas, kokių jaunų žmonių palaikai guli karstuose, kėlė jaudulį ir skausmą. Tai buvo labai jautri akimirka – štai kokią kainą jiems teko mokėti už mūsų laisvę. Visą laiką domėjausi palaikų paieškos įvykiais, esu susipažinęs su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro medžiaga apie 1941-ųjų birželio žudynes Jūžintuose, ir štai čia, bažnyčioje, suvoki, kad neįmanoma į tai žiūrėti vien tik kaip į istorinį įvykį: jie buvo gyvi, jauni, išgyvenę mirties siaubą ir ją, beprasmišką, patyrę… Mintys nuklydo ir apie saviškius. Mano senelis ir jo brolis buvo laisvės gynėjai, dalyvavę kovose už laisvę Telšių apygardos Žarėnų apylinkėse. Mano senelis išėjo pas partizanus dar visai jaunas tėvas. Jų būrys buvo išduotas, apsuptas ir žiauriai išžudytas. Jo žmona, mano močiutė, su vienerių metų vaiku, mano tėvu, slapstėsi ilgus metus. Nestojau į sovietų komjaunimą ir dėl šios savo nuostatos išgyvenau tikrą mobingą. Nelengva buvo ir mano mamai, mokytojai. Mąsčiau apie Lietuvą. Esu tikintis žmogus – meldžiausi“, – pasakojo meras R. Godeliauskas.
Protokolas ir įspūdis
Kaip teigė meras, Jūžintų laisvės kovotojų ir sovietinio genocido aukų laidotuvių ceremonijos protokolas (eiga, tvarka – kas kada vyksta) nebuvo kuriamas specialiai. Tai buvo valstybinėmis ir karinėmis tradicijomis, Bažnyčios liturgija bei pagarbos žuvusiesiems principais paremta ceremonija, kurios eiga buvo suderinta visų organizavime dalyvavusių institucijų. „Kiekvienas, dalyvavęs laidotuvėse, pastebėjo, jog ceremonijos dalys – nuo karstų įnešimo į bažnyčią iki paskutinės saujos žemių – buvo kruopščiai suderintos. Tai leido laidotuvėms vykti sklandžiai, oriai ir pagarbiai, išlaikant rimtį bei deramą pagarbą žuvusiesiems. Viskas vyko nuosekliai, be menkiausių nesklandumų, ir tai laidotuvėms suteikė ypatingo orumo, pagarbos pas savo artimuosius sugrįžusioms aukoms. Už laidotuvių ceremonijos koordinavimą ir protokolo laikymąsi esu labai dėkingas Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos Renginių ir valstybės apdovanojimų skyriaus patarėjai, Krašto apsaugos ministerijos Protokolo skyriaus patarėjai Salvinai Taukinaitienei. Jos darbas kitiems buvo nepastebimas, bet aš žinau, jog būtent jos dėka niekur nebuvo užskubėta ir niekas nevėlavo“, – teigė meras.
Suspėta laiku
Kaip žinoti, kiek užtruks kalbos, per kiek laiko laidotuvių eisena pasieks kapus? Anot mero, esminės ceremonijos dalys buvo suplanuotos iš karto, tačiau savaitę prieš laidotuves vyko jų simbolinė repeticija. Į Jūžintus rinkosi Laikinoji palaikų perkėlimo, laidojimo vietos įamžinimo arba pažymėjimo komisija, dalyvavo ir meras, S. Taukinaitienė, kunigas. Buvo pereitas laidojimo eisenos kelias iki pat kapų – įvertinta kiekviena ceremonijos minutė.
Negi iš tiesų nebuvo jokių nesklandumų? „Išgyvenome šiokį tokį stresą, nes paaiškėjo, kad trispalvės, kuriomis buvo dengiami karstai, buvo pasiūtos netinkamai. Pagal protokolą Lietuvos vėliavos spalvos – geltona, žalia ir raudona – ant karsto turi būti išdėstytos išilgai, tačiau jos buvo susiūtos taip, kad geltona dengtų tą karsto dalį, kur yra velionio galva, žalia – per karsto vidurį, o raudona – ties kojomis. Vėliavoms persiūti bebuvo likusi naktis. Viskas suspėta iki ceremonijos Tuskulėnuose“, – nerimo kupinais įspūdžiais dalijosi meras.
Kompensacija – antraeilis dalykas
Kiek kainavo laidotuvės? Mero teigimu, dėl laidotuvių ir pradėta tartis su laidojimo paslaugas teikiančiomis įmonėmis, jau turinčiomis patirties organizuojant valstybines laidotuves. „Palaikų paieškų iniciatorės Vidos Zulonaitės mums buvo perduotas artimųjų prašymas, kad karstai būtų kietmedžio – uosio arba ąžuolo. Pasirinktas uosis. Jie buvo daromi nedideli, nes laidojamas ne kūnas, o palaikų kaulų fragmentai. Iš pradžių už 15 karstų laidojimo paslaugą mūsų buvo paprašyta 18 tūkst. eurų. Savivaldybės Turto valdymo ir ūkio skyriaus darbuotojai padarė didžiulį darbą ir to rezultatas: laidojimo paslaugų įmonės „Ritualas“ pasiūlyta galutinė kaina buvo sumažinta per pusę. Išlaidų dalį sudarė katafalkai, karstai, duobių paruošimas, kiti reikalingi atributai ir priemonės, ir bendra laidotuvių suma siekė 10 tūkst. eurų. Kadangi tai valstybinės reikšmės laidotuvės, tikėtina, kad dalį sumos grąžins valstybė. Tačiau tai jau yra antraeilis dalykas. Svarbiausia ne patirtos išlaidos, o tai, kad tapome šios istorijos dalimi – galėjome suteikti deramą pagarbą žmonėms, kurie dėl savo šalies, dėl Lietuvos paaukojo gyvenimą“, – kalbėjo meras R. Godeliauskas.
Vieningai ir jautriai
Meras dėkingas aukų artimiesiems. „Jie vieningai ir jautriai priėmė mūsų sprendimą sugrąžinti savo artimųjų palaikus į gimtąją žemę bei dalyvavo šiame istoriniame atsisveikinime. Nuoširdžiausią ačiū tariu Vidai Zulonaitei. Ji buvo viena iš tų žmonių, kurių atkaklumas, rūpestis ir tikėjimas šio darbo prasme padėjo, kad laisvės kovotojų ir sovietinio genocido aukų palaikai po daugelio metų būtų deramai pagerbti. Ji buvo šio kelio pradžioje, jos pastangos ir atkaklumas tapo pavyzdžiu visai visuomenei. Labai dėkingas esu jūžintiškiams. Palaikų paieškos ir laidojimo rūpesčių prisiėmė visos trys Jūžintų bendruomenės – Jūžintų kaimo bendruomenė, asociacija „Mūsų Jūžintai“, draugija „Kuparas“. Man gera buvo matyti rajono žmones, atvykusius bene iš visų seniūnijų. Tai parodė, kad ši istorija nėra vien Jūžintų ar vienos bendruomenės istorija – tai viso Rokiškio krašto, visos Lietuvos atmintis. Dėkingas esu visai Palaikų perkėlimo, laidojimo vietos įamžinimo arba pažymėjimo komisijai: jos vadovei, vicemerei Audronei Kaupienei, mero patarėjai, komisijos pirmininkės pavaduotojai Vitai Mykolaitienei, Architektūros ir paveldo skyriaus vyriausiajai specialistei Audronei Gavėnienei, Jūžintų seniūnijos seniūnui Vytautui Stakiui, Rokiškio savivaldybės laisvės kovų įamžinimo komisijai, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Panevėžio–Utenos teritorinio skyriaus vedėjai Rasuolei Kerbedienei, partizano Edvardo Trano anūkui Edmundui Monkevičiui, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Istorinės atminties įamžinimo skyriaus vedėjai Ingai Smaliukienei, šio Centro Paieškų ir identifikavimo skyriaus vedėjui Rimantui Zagreckui, partizano Naglio Kušlio dukterėčiai Vidai Zulonaitei bei vėliau į komisijos darbą įsitraukusiai Prezidento kanceliarijos Renginių ir valstybės apdovanojimų skyriaus patarėjai, Krašto apsaugos ministerijos Protokolo skyriaus patarėjai Salvinai Taukinaitienei“, kunigui Jonui Bučeliui, sakralinės muzikos chorui „Aleliuja“ ir jo vadovei Vilmai Likienei – padėkos vertus asmenis vardijo rajono meras R. Godeliauskas.
Laikinoji komisija dar dirbs
Ar laikinoji komisija baigia savo darbą? „Dar ne“, – sakė meras. Kol kas sumanymai nėra konkretūs, bet planuose – palaidojimo vietų įamžinimas. Dar ne kartą teks rinktis, tartis. Be to, dar tęsis kitų genocido aukų paieškos. „Tikėtina, jog šios komisijos patirtis bus reikalinga ir kitų rajonų žmonėms, kurie tikisi surasti, pagerbti ir deramai palaidoti sovietinio režimo aukų palaikus“, – „Gimtajam…“ sakė Rokiškio rajono savivaldybės meras R. Godeliauskas.
Rita BRIEDIENĖ
