Neturi galimybių parodyti, ką gali
Laiško autorės teigimu, rajone gyvena daug darbščių, atsakingų moterų, kurios norėtų dirbti, bet neturi galimybių parodyti, ką gali. „Juk patirtis atsiranda tik dirbant, o be galimybės pradėti – ratas užsidaro.
Labai prašyčiau laikraščio pagalbos – galbūt atsirastų darbdavių, kurie galėtų pasiūlyti darbą moterims be didelės patirties, bet su noru mokytis ir dirbti. Tokia iniciatyva padėtų ne tik moterims, bet ir visai mūsų bendruomenei – juk kiekvienas žmogus, radęs darbą, stiprina ir savo šeimą, ir rajoną.
Tikiuosi, kad šis klausimas sulauks visuomenės ir darbdavių reakcijos“, – rašo rokiškietė.
Ji sako, kad yra jauna moteris, pasirinkusi likti gyventi ir kurti ateitį savo gimtajame Rokiškio krašte. „Tačiau čia dažnai susiduriu su abejonėmis, nes darbo galimybių mūsų rajone, ypač moterims, labai mažai. Esu baigusi vidurinę mokyklą ir profesinę, bet net ir turint specialybę įsidarbinti sunku. Iki šiol esu dirbusi tik prekyboje, tačiau kitur patekti nepavyko – dauguma darbdavių reikalauja aukštesnio išsilavinimo ar darbo patirties. Darbo ieškau jau nuo vasaros – per Užimtumo tarnybą, skelbimus, pažįstamus. Deja, dažniausiai CV lieka be atsako. Kartais pakviečia pokalbio, bet vėliau daugiau nebesusisiekia. Matyt, konkurencija didelė, o mažuose miestuose vis dar daug kas sprendžiama per pažintis. Aš ieškausi bet kokio darbo – nesvarbu kokio pobūdžio, svarbiausia turėti galimybę dirbti, mokytis ir tobulėti. Turiu motyvacijos ir noro, tačiau darbo pasiūlymų per mažai. Apie tai kalbu todėl, kad tokių moterų kaip aš rajone yra daug. Norisi, kad darbdaviai atkreiptų dėmesį į žmones, kurie neturi daug patirties, bet turi didelį norą dirbti ir prisidėti prie savo krašto gyvenimo“, – sako laiško autorė.
Tai ar galima gauti bet kokį darbą Rokiškyje? Muziejuje, mokykloje, globos namuose, restorane ar kitur?
Jei bet kokio darbo – atsakymas „ne“
„Jei parašė „jauna moteris“ bet kokio darbo – tai atsakymas „ne“, – sakė Rokiškio krašto muziejaus direktorė Aušra Gudgalienė. Jos žodžiais, žmogus turi žinoti, ką gali, ką moka, ko nori, kodėl būtų vertingas būtent muziejui, kultūros įstaigai. „Nes mano klausimas jam būtų, o kam jums reikalingas darbas? Darbas muziejuje?“ – sakė direktorė.
Jos nuomone, nėra „bet kokio darbo“. Yra konkretus darbas ir konkrečiai kuriama vertė. „Nei lytis, nei amžius nėra rodiklis priimti į darbą. Organizacijos neieško „jaunų merginų bet kokiam darbui“, – tai ir ieškančiajam nevertėtų taip formuluoti skelbimo“, – siūlė A. Gudgalienė.
Klausiama, ar apskritai galėtų pasiūlyti darbą žmogui, kuriam tiesiog reikia pragyventi, pašnekovė svarstė, kad visas darbas apmokamas, tad pinigai – savaime suprantamas dalykas. „Visgi svarbu išgirsti kitus motyvus. Na, pavyzdžiui, noriu save realizuoti, noriu teoriją taikyti praktikoje, noriu būti sociume tarp žmonių ir panašiai, nes labai jau ilgai sėdžiu namie. O darbą gauti pas mus įmanoma, jei yra laisva vieta, jei organizacijai yra poreikis, jei organizacija turi darbo užmokesčio fonde lėšų tai pareigybei. Nepakanka tik žmogaus poreikio. Tai turi būti abipusiai. O tik priimti, kad priimtume – ne. Mums turi reikėti darbuotojo. Šiai dienai mes tokio poreikio neturime“, – sakė A. Gudgalienė.
Pasiūlymų nėra
„Mūsų mokykloje techninio personalo – valytojų, valgyklos virėjų ir kitų ūkio darbuotojų – kaita nedidelė. Atsiradus laisvai darbo vietai mokykla kreipiasi į Užimtumo tarnybą, o informacija apie laisvą darbo vietą skelbiama jų interneto svetainėje. Tarkim, valgyklos virėjų pareigybės lygis yra C. Įdarbinami kandidatai, atitinkantys nustatytus kvalifikacinius ir higienos reikalavimus. Pretendentai atrenkami pagal jų kompetenciją ir patirtį, o techninio personalo komandą formuoja pavaduotojas ūkio reikalams“, -– sakė Juozo Tūbelio progimnazijos direktorius Zenonas Pošiūnas. Nors anksčiau mokyklose trūkdavo mokytojų padėjėjų, ir aukštojo išsilavinimo tam nereikia, tačiau ir tokių pasiūlymų progimnazijoje šiuo metu nėra.
Atranka vyko dvi dienas
Vienas labiausiai pageidaujamų darbdavių rajone – Skemų socialinės globos namų direktorius Gintaras Girštautas. Jis sakė, jog jei ir laikinai priimtas darbuotojas gerai dirba, kai atsilaisvina darbo vieta, tai automatiškai pasiūlo jam darbą. Tačiau, gaila, išsiplėsti negali ir negali priimti visų, kurie nori. Štai neseniai jie skelbė atranką į laikiną slaugytojo padėjėjo vietą – to, kuris keičia patalus, valo ir tvarko padėdamas rūpintis globos namų gyventojais. Į tokią vietą, kur greičiausiai teks dirbti vos keletą mėnesių. Anot G. Girštauto, sulaukė net 26 norinčiųjų ir atranką darė dvi dienas. Atrinko tą, kuris pagal pokalbius pasirodė tinkamiausias. Direktorius mano, kad Skemų socialinės globos namai dirbti žmonėms labai patrauklūs ir dėl išskirtinių socialinių garantijų – užtikrintų ilgų atostogų, mamadienių, sveikatinimuisi skiriamų dienų, dėl to, kad čia gali gana pigiai, už savikainą, tiksliau, už kokius 2 eurus, papietauti, be to, yra nemokamai vežiojami į darbą ir atgal. „Todėl pas mus ir nori kaip į prestižinę vietą“, – sakė G. Girštautas. Jis teigė, jog darbą Skemuose gauti įmanoma, kartkartėm skelbiamos atrankos tapti slaugytojo padėjėjais, tik reikia išklausyti 36 valandų kursus. „Tik, va, vyriausiojo finansininko nerandam kol kas“, – sakė direktorius.
Jei nori dirbti, nereikalingas nebus
Verslininkė, restoranų „Pesto“ ir „Pupelė“ savininkė Laura Viduolytė-Pupelienė sako, kad pas juos nereikalingų darbuotojų, jei tik jie nori dirbti, nėra. O pagalbinis darbuotojas gali užaugti iki virėjo ir panašiai. Bet ar priimtų bedarbį, jei atsiranda laisva darbo vieta? „Nuolat vyksta pokyčiai, keičiasi aplinkybės, nemažai mūsų vaikinų išėjo į kariuomenę, tačiau susiradom naujų darbuotojų“, – sako L. Viduolytė-Pupelienė.
Ji neabejoja, kad ieškant darbo labai daug priklauso nuo paties žmogaus. Dirbti ji priima ir žmones be patirties, juos apmoko, sudaro galimybes tobulėti. „Tačiau net jei ir labai profesionalus savo srityje, bet, tarkim, nesutars su komanda, nieko gero nebus“, – sako L. Viduolytė-Pupelienė.
Ji neslepia, kad atidarinėjant restoraną „Pesto“, kai reikėjo atrinkti daugiau nei dvidešimt komandos narių, surengė apie šimtą pokalbių, į juos atėjo įvairiausių kandidatų.
Sunkiausia, anot pašnekovės, surasti virėjus – jei pagalbininku virtuvėje nori būti trisdešimt, tai į virėjo poziciją – vienas, nes baiminamasi atsakomybės. Skelbė ir ieškantys vairuotojų – nemažai atsiliepė. „Ateina, žinoma, įvairių žmonių, įvairių tipažų. Nenoriu nieko blogo sakyti, bet… Visada laukiu, kol žmogus pats kreipsis, o ne jį atsiųs Užimtumo tarnyba. Apskritai labai mažas procentas norinčiųjų dirbti pas mus ateina per Užimtumo tarnybą, daugiau ieškom per pažįstamus. O jei ateina iš Užimtumo tarnybos piktybiškai tik parašo, tik kad pasirašyčiau, jog jis netinka, nepasirašau“, – neslėpė verslininkė.
