Gelbėja pozityvus požiūris
Irma Rutkauskienė
Socialinės paramos centro padalinio vadovė
Nuo nerimo pirmiausia gelbėja pozityvus požiūris. Stengiuosi skaityti kuo mažiau neigiamos informacijos. Socialiniams darbuotojams skirti mokymai irgi padeda. Taip kaip ir glaudesnis bendravimas su draugais. Kai esi vienas, sunkiau susitvarkyti su ta neigiama informacija. Aišku, kiekvienas gyvenimo laikotarpis nebus geras, todėl reikia nepasiduoti blogoms emocijoms. Svarbiausias ginklas – bendravimas. Svarbu neskleisti neigiamos informacijos, kol neišsiaiškinta iki galo. Nes tos žinios šiandien viena kitai prieštarauja.
Dar vienas mano ritualas – muzika, kuri ramina, ir knygų skaitymas. Po darbo į jas pasineriu. Man patinka psichologinės knygos, kurios susijusios ir su darbu, ir su savęs pažinimu. Seku ir seminarus, susijusius su darbu.
Einu pasivaikščiot
Ingrida Kujelė
Turizmo ir verslo informacijos centro vadybininkė
Aš paprastesnė. Žinių vengiu sąmoningai. Labiausiai šiuo metu stresą kelia situacija dėl mūsų centro pertvarkų, veiklos galimybių ir perspektyvų. Einu pasivaikščiot toli, po laukus, miškus.
Kasdien ta pati rutina
Tadas Barauskas
Rokiškio rajono vicemeras
Labai jaučiu, kad žmonės nervingi, įsitempę, mažiau tolerancijos, užsisklendę, skuba, stinga bendruomeniškumo, juntamas psichologinis paaštrėjimas, jei taip galima sakyti. Ypač šią savaitę jaučiu. Gal tai galima susieti su pilnatimi, nes skambina suirzę, aštriai reaguoja į bet kokį nieką. Mums aktualu pandemija, bet žmonės kalba ir apie geopolitinę situaciją, kuri neaišku kuo baigsis.
Man daugiausia nerimo kelia pavargę žmonės. Pavargę nuo pandemijos ir suvaržymų. Labiausiai noriu ir laukiu, kad pasibaigtų šie gniaužtai. Neramu, kad žiauriai šoktelėjo mirštamumas apskritai. Gal COVIDAS išmušė iš vėžių mūsų sveikatos sistemą. Laukiu nesulaukiu, kada daugiau susitiksim, bendrausim.
Pandemija užgožė valdžios atstovų juodus darbelius
Anonimas
Labiausia nerimauju dėl švietimo. Dėl to, kad neliks mokyklų kaime. Esu mokytoja, todėl bijau netekti darbo. Valdžia stumia savo sprendimus, naikina tai, ką mes sukūrėme, ir visai neįsivaizduoja, kaip mes – Lietuvos paprasti žmonės – gyvename. Tai yra žiauru – kaime renovuoti mokyklas, o paskui jas uždaryti. Vadinasi, pinigai investuojami, kur papuola? Dar gąsdina tai, kaip lengvai šiandien atsiranda naujų etatų tiems, kas prie valdžios, ir kaip lengvai išstumiami ar priverčiami nuleisti galvas tie, kurie vadovų – skyrių vedėjų, merų, vicemerų ar kitų – nuomonėms nepritaria ar ieško teisybės. Aš irgi prisidedu prie tos nuleistų galvų minios – bijau, kad parašysite mano pavardę. Turiu patirties – artimas žmogus už viešą nuomonės pareiškimą šiandien yra stumdomas, ieškoma, kaip prisikabinti, kad jis pavėlavo, nepadarė, blogai padarė, kaip be reikalo pinigai eikvojami jo etatui ir apskritai jis š… darbe mala. Tuo metu nauji etatai saviems atsiranda nematomai kaip kokie grybai palijus – daliai net nereikia jokių konkursų.
Atsigręžti į Dievą
Andrius Šukys
Kunigas
Šiandienos pasaulis niekuo nesiskiria nuo bet kurio kito amžiaus: tikėtis šimtaprocentinio saugumo būtų naivoka.
Nejauku darosi mintyse apmąstant kylančias kainas: išmoksime riboti savo poreikius, gyventi pagal išgales, o ne pagal įgeidžius. Tarkim, 2021 m. susilaikyta nuo bet kokio pirkinio ar prekės.
Keistokai ir primityviai atrodo žmonių nenoras bet kuriuo klausimu tartis tarpusavyje, kai problema liečia grupę asmenų, instituciją, organizaciją, politinės partijos, net valstybės interesus… Begalinis noras – dominuoti ir baisus įsitikinimas, kad tik mano nuomonė yra vienintelė teisinga, o mano žodis – galutinis ir neskundžiamas. O iš tikrųjų – plika nuomonė atspindi neišmanymą…
Išsigąstame tik tada, kai sunki, daug rūpesčių ir bėdų kelianti būklė konkrečiai paliečia mus pačius. Juk pandemija daugumai baimių beveik nekelia, kol egzistuoja kažkur šalia, kol netenka drebėti dėl artimojo būklės ar net laidoti jį. Norėtųsi konkretesnio aiškumo!
Išsamesnius komentarus skaitykite „Gimtajame…“
Anonimo labai teisingai parašyta.