Čia gyveno sėlių gentys
Remiantis istoriniais šaltiniais, seniausi žmonių gyvenimo pėdsakai Kriaunų apylinkėse siekia akmens amžių. Šiose apylinkėse rasta akmeninių įtveriamųjų kirvelių šlifuotu paviršiumi, kurie buvo naudojami žalvario ir ankstyvajame geležies amžiuje. Radiniai, susiję su piliakalniais, priskiriami brūkšniuotosios keramikos kultūrai. Kriaunos – sėlių genčių žemių dalis.
Pirmą kartą Kriaunos minimos 1505 metais tarp Mikalojaus Radvilos valdų, o 1660 metais įvardijamos kaip miestelis. Tuomet čia gyveno apie dvidešimt šeimų – skirtinguose šaltiniuose nurodoma nuo devyniolikos iki dvidešimt penkių.
Dar prieš 1585 metus Kriaunose stovėjo koplyčia. Manoma, kad ji išsilaikė iki 1684 metų. 1688 metais buvo įsteigta Kriaunų parapija. 1666 metais Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio patvirtintame dovanojimo rašte teigiama, kad Vilniaus katedros kanauninkas, Kriaunų dvaro savininkas Zigmantas Rudamina, nuo savo valdos atskiria Mieškoščyznos palivarką ir po savo mirties jį perleidžia prie Kriaunų bažnyčios įsikūrusiems jėzuitams. Po Kriaunų dvaro savininko Zigmanto Rudaminos mirties atokiau nuo dvaro buvo pastatyta medinė kryžiaus formos bažnyčia, kuri turėjo aiškių baroko bruožų, o aplink ją augo Kriaunų bažnytkaimis.
Senoji bažnyčia turėjo penkis altorius. Joje buvo pakrikštytas kunigas ir poetas Antanas Strazdas. Jo tėvai buvo Kriaunų dvaro valstiečiai baudžiauninkai, o pats Strazdelis, kuriam Kriaunose išdrožta skulptūra, pirmąsias žinias įgijo Kriaunų parapijos mokykloje.
Aukoti bažnyčiai – garbės reikalas
1818–1829 metais iš lauko akmenų buvo pastatyta liaudiško klasicizmo stiliaus bažnyčia su trimis įspūdingais altoriais. Jos statyba rūpinosi Bagdoniškio ir Kriaunų dvarų savininkas Mykolas Romeris, grafas Kristupas Pliateris, klebonai Ignotas Tarvydas ir Juozas Šileika. 1829 metų spalio 29 dieną bažnyčią pašventino Rokiškio klebonas, Obelių dekanas kunigas Antanas Eismonas, o 1859 m. liepos 1 dieną Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius jai suteikė Dievo Apvaizdos titulą.
Akmeninė bažnyčia Kriaunose pradėta statyti Mykolo Juozapo Romerio (1778–1853) – teisininko Mykolo Romerio prosenelio – žemėje. Istoriniuose šaltiniuose rašoma, kad dar 1816 metais buvo įkurtos dirbtuvės, turėjusios paruošti bažnyčios statybai akmenis, kalkes, plytas ir medieną. Prie to daug prisidėjo Mykolas Juozapas Romeris, kuriam tuo metu priklausė Kriaunų, Bagdoniškio ir Antanašės dvarai. Istorikai teigia, kad kiekvienas pasiturintis žmogus laikė garbės reikalu aukoti bažnyčiai ir apdovanoti dvasininkus liturginiais drabužiais.
Kriaunų dvarą įamžino akvarelėse
Romerių giminės dailininkų dinastijos pradininku laikomas Edvardas Jonas Romeris (1806–1872). Polinkį menui iš jo greičiausiai paveldėjo ir sūnus Alfredas (1832–1897), laikomas vienu iškiliausių XIX a. antrosios pusės Lietuvos dailininkų. Jam po tėvo mirties apie 1860 metus atiteko giminės dvaras Kriaunose.
A. Romerio palikimą tyrinėjusi dailėtyrininkė Dalia Tarandaitė straipsnyje „Portreto žanras Alfredo Romerio kūryboje“ rašo, jog grįžęs iš kelionių po Europą jis ketino rūpintis Kriaunų dvaru, tačiau likimas pakoregavo planus. 1863 metais dailininkas buvo apkaltintas sukilėlių rėmimu, todėl areštuotas ir dvejus metus kalintas Dinaburgo (Daugpilio, Latvija) tvirtovėje. Už šią veiklą Kriaunų dvaras buvo sekvestruotas.
Nors A. Romeris Kriaunose gyveno trumpai, tačiau akvarelėse įamžino dvarą. Iš piešinių matyti, jog jis buvo kuklus: medinis, vieno aukšto, dengtas malksnomis. Dvaro prieangis buvo išpuoštas drožybos elementais. Dailės tyrinėtoja rašo, jog Kriaunų dvare A. Romeris tapė peizažus, piešė pakelės kryžius ir koplytstulpius, valstiečių drabužius, tačiau daugiausia laiko skyrė portretams. Iš jų daug galime sužinoti apie to meto Kriaunų krašto žmones. A. Romeris įamžino šeimos bičiulį bei dvarų tvarkytoją Florijoną Danovskį, istoriką, publicistą Liubomirą Gadoną, paskutinį garsios Tyzenhauzų giminės atstovą Reinoldą. Dvaro savininkui pozavo ir tarnautojai bei apylinkių šviesuoliai: Kriaunų dvaro administratorius Leopoldas Savickis, Antanašės dvaro felčeris Michailovskis, ūkvedys Jonas Grunhofas, sekretorius Titas Choinovskis, Kriaunų valsčiaus raštininkas Šapovskis, klebonas Juozapas Šileika, po kaimus keliaujantis amatininkas Jokymas Jasevičius.
A. Romeris laikomas vienu pirmųjų Lietuvos dailininkų, atsigręžusių į liaudies meną. Ateities kartoms jis įamžino Kriaunų krašte stovėjusius medinius kryžius ir stogastulpius, taip pat tautinius kostiumus bei audinių raštus. Archyvuose išliko tokie jo atsiminimai: „Derlinga Kriaunų žemė man gausiai atsimokėjo, rūpesčių jokių neturėjau, gerai ir laimingai man sekėsi ūkininkauti. Mano tėvo elgesys su kaimynais, dvarininkais ir valstiečiais visada buvo nuoširdus, todėl ir aš jaučiausi apsuptas bičiulių, o jokie ginčai ar teisminiai procesai niekada netemdė tų nusistovėjusių, sutarimu grįstų santykių.“
Dvaro likimas
Pasak Rokiškio krašto muziejaus direktorės pavaduotojo, istoriko Giedriaus Kujelio, važiuojant nuo Rokiškio pusės per Laibgalius, dvaras stovėjo prieš Kriaunas, dešinėje Kriaunos upės pusėje, ant kalvos, kur dabar stovi nauja graži sodyba. Istorikas sakė, jog Rokiškio krašto muziejuje saugomas 1801 metų dvaro planas, kurį rokiškėnams dovanojo Bronislovas Komorovskis. Istoriko teigimu, B. Komorovskis su Kriaunomis susijęs per Romerių giminę. „B. Komorovskio senelė buvo Mykolo Romerio sesuo Eliza Romerytė, o Kriaunų dvaras priklausė Romeriams. Dvaras nyko ir galiausiai sunyko. Sovietmečiu jame dar gyveno žmonės, vėliau jie išsikėlė į miestelį, o pastatas buvo paliktas nykti. Jau nepriklausomoje Lietuvoje jis buvo galutinai nugriautas“, – pasakojo G. Kujelis.
1805 m. Kriaunų dvaro valdos, priklausiusios Römerių giminei žemėlapis. Bronislovo Marijos Komorvskio dovana Rokiškio krašto muziejui.
Keletas faktų apie kriauniškių kovas
Kriaunų apylinkių baudžiauninkai dalyvavo 1863 metų sukilime. 1919 metais Kriaunų apylinkėse vyko smarkios lietuvių kautynės su bolševikais. Kriauniečiai aktyviai dalyvavo ir pokario pasipriešinimo kovose. 1945 m. Baršėnų kaime žuvo šeši partizanai. 1949 metais Kriaunose įsikūrė „Sartų“ kolūkis. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, 1992 metais jis suskilo į keturias žemės ūkio bendroves.
Kriaunas garsina muziejus
Kriaunų muziejus – seniūnijos kultūros centras – įkurtas 1987 metais. Pirmoji Kriaunų istorijos muziejaus vedėja buvo Algimanta Raugienė, dar žinoma „burtininkės“ arba „raganos“ pravarde. Ji pritraukė į Kriaunas daugybę žmonių ir paskatino domėtis miesteliu. Muziejaus fonduose yra apie 12 tūkst. eksponatų. Ekspozicijose gausu įvairių šio krašto amatininkų (stalių, kalvių, audėjų, žvejų) darbo įrankių ir gaminių. Ypač vertingi kaimo išradėjų kūriniai: linų sėmenims malti ir sėmenų aliejui spausti skirtos mašinos, kojomis minamos kalvio dumplės ir daug kitų. Muziejuje taip pat saugomi Kriaunų Dievo Apvaizdos bažnyčios liturginiai drabužiai.
Kriaunų muziejus yra Rokiškio krašto muziejaus filialas. Pasak Rokiškio krašto muziejaus direktorės Aušros Gudgalienės, didelių pokyčių muziejuje neįvyko – jame tebesaugoma ta pati etnografinė ekspozicija. „Suremontavome tik parodų salę, kurioje rengiamos parodos“, – sakė direktorė.
2014 metais Kriaunų centrinė aikštė buvo rekonstruota. Ją puošia aštuonios ąžuolinės skulptūros, kurias sukūrė Lietuvos skulptoriai, tarp jų – rokiškėnai V. Zakarka, G. Varnas ir A. Sriubiškis.
