Didžiausia problema, kurią įvardino visi bitininkai, kad tokiais orais bitės aviliuose deda daugiau perų, augina daugiau naujų bitučių ir gausiau spiečiasi. Ne visada naujus spiečius sekasi susekti ir sugaudyti. O kur dedasi nesužiūrėti spiečiai, kur randa naujus namus, žino tik pačios bitutės – kiekviena gyvybė savaip prisitaiko prie gamtos.
Ir sau, ir draugams, ir… meškoms
Janina Komkienė, turinti 13 pilnų avilių, skundėsi, jog šiemet bitės prinešė mažiau medaus, o ir tas pats buvo labai tirštas. Tokį ir išsukti sunkiau, ir švariai iškošti, kad būtų skaidresnis, be vaško ir dulkių priemaišų, beveik neįmanoma. Palyginus su praėjusiais metais, pasak ponios Janinos, medaus tikrai gerokai mažiau. Ji dar tikisi, kad nustos lyti, pražys liepos ir bitės šiek tiek kompensuos pavasario praradimus. Pievos aplinkui avilius žydi taip, kad darbštuolės naudojasi kiekviena sausesne minute, bet prasti orai daro savo. Dabar kaip tik žydi gervuogės, avietės, kurias bitės labai mėgsta.
Paklausta, ar nebijo vis pasigirstančių garsų apie slankiojančias bei avilius siaubiančias meškas, ponia Janina tik atsidūsta ir nusijuokia: „Pasidalinsma.“ Sako, besitikinti, kad nuošalios vietos palatvijyje meškos neras.
Naudos iš savo bityno J. Komkienė sako labai nesivaikanti, bet sau, draugams užtenka, šiek tiek lieka parduoti, o prireikus kam dovanų, netenka ilgai sukti galvos – medaus stiklainiukas visada puiki dovana. Ponia Janina tikina jau visai atsisakiusi cukraus, neduoda jo net bitėms prieš žiemą, kaip daro kai kurie bitininkai, palieka koriuose daugiau medaus, kad bitutės lengviau išgyventų per šalčius. Pati bitininkė sako medų valganti net su lašiniais – ant duonos užsitepa medaus, pasipjausto lašinių ir džiaugiasi. Sako, nepaprastas skanumas.
Miško, pamiškės ir pievų
Stasys Meliūnas, per kelias vietas turintis 25 avilius bičių, irgi dejuoja, kad mylimoms augintinėms metai sudėtingi. Bitininkams taip pat nelengva, nes numatyti, kada bitės spiesis, gali tik atidaręs avilį, o kai lietus ar žvarbus vėjas, to negali padaryti, kad nepakenktum šeimai. Ir vieni, ir kiti šiemet tapo gamtos įkaitais. Kadangi per savaitę pastaruoju metu būdavo vos 1–2 dienos palankios medui nešti, tai jo šiemet gerokai mažiau.
Keliose vietose avilius laikantis S. Meliūnas sako stengiasis, kad medus būtų ne monoflorinis (ne iš vienos rūšies augalų surinktas) – ir miško, ir pamiškės, ir pievų. Žinia, kai kur aviliai arčiau žydinčių rapsų ar grikių, ten prisirenka ir daugiau tokio medaus, bet per daugelį vietų laikant bites, gauna daugiau ir visokių rūšių augalų nektaro. Todėl jo avilių yra ir Steponių soduose, ir Martiniškėnų, Aukštuolių, Bareišių kaimuose, Kavoliškyje. Daugiausia medaus prinešta tuose aviliuose, kurie arčiau rapsų laukų.
Ponas Stasys jau sakosi išsukęs ir paragavęs pavasarinio medaus. Ypatingai skanus ir įdomus, pasak jo, medus iš pamiškės lauko gėlių. Šiemetinis medus itin tirštas, nes bitės esant prastam orui brandina medų ir išgarina iš jo visą įmanomą drėgmę.
Bitininkas sako ir pats mėgstantis medų, bet juo nepiktnaudžiauja bei kitiems panašiai pataria – šio saldėsio visai užtenka ir poros valgomųjų šaukštį per dieną. Visgi labiau negu medus S. Meliūną domina pačių bičių gyvenimas. Jis mėgsta ieškoti labiausiai tinkamos bičių rasės (taip, bitės turi savo rases!), parinkti šeimai geriausią motinėlę.
Daugiau – penktadienio GR
