Luknė Narkevičiūtė
Kiekvienoje kelionėje atrandame kažką nauja, kažką nematyta, atrandame tai, ko nepamiršime. Išmokstame veikti kartu ir „suktis“ iš padėties. Išmokstame būti drąsesni, eiti, pamatyti ir susipažinti. Suprantame, koks didelis yra pasaulis ir kokia maža jo dalis esame mes…
1 diena: ola ir palapinės iššūkis
Trečiadienio rytą visi dvidešimt jaunųjų keliautojų, lydimi vadovių Vilijos, Saidros, Rimos ir Editos, pradeda kelionę.
Kol vieni snaudžia autobuse, klausosi muzikos, kiti žaidžia kortomis ar kalbasi. Pirmoji stotelė – Gutmanala, Siguldoje esanti ola. Prasiblaškę iš miegų, su dideliu smalsumu apžiūrime olą ir klausomės legendos. Toliau žygiuojame link Kilmuldo pilies ir jos griuvėsių.
Pirmoji nakvynė Latvijoje. Daug kas palapines stato pirmą kartą gyvenime, prireikia nemažai kantrybės, tačiau padėdami vieni kitiems savo laikiną būstą susirenčiame greitai.
2 diena: ne pagal planą ir „Tautiška giesmė“
„Kas sušalę, kas ne taip sušalę?“ Tokiu klausimu rytą mus pasitinka vienas iš kartu keliaujančių suaugusiųjų. Iš tiesų, naktis nebuvo šilta. Žinojome, kad prieš akis nelengva diena, taigi greit susiruošiame ir patraukiame į Estiją. Šios dienos pagrindinė užduotis – 8 km pėsčiųjų žygis pažintiniu taku. Silpnas lietus niekam netrukdo, nors kojos porą kartų susipina ne vienam. Šiek tiek nuklydę nužygiuojame 14 km. Juk smagu, kai ne viskas pagal planą…
Mūsų nakvynės vieta ypatinga. Tai – šiauriausias Estijos taškas. Palapines pasistatome prie pat jūros, nors stipriai lyja, mes, kaip ir visa Lietuva, tą vakarą devintą valandą giedame mūsų šalies himną. Paskui, žinoma, maudynės, o šaltas jūros vanduo nė vieno negąsdina.
3 diena: kalkakmenis ir kaliniai
Talinas. Estijos sostinė prie pat jūros. Pirmiausia apžiūrime miestą iš viršaus, vietoje, kur vyksta Estijos dainų šventės ir daugybė tarptautinių renginių. Gidė vedžioja mus po senamiestį. Užsukame aplankyti krioklio „Keila joa“ ir tai, kas vėliau paliks didžiausią įspūdį… Penktajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Rumu miestelyje veikė kalėjimas, kaliniai čia kasė kalkakmenį ir supylė jo didelius kalnus. Kalėjimas uždarytas vos 1991m. – Estijai atgavus nepriklausomybę. Mes kopiame į tuos didžiulius kalkakmenio kalnus. Nelengva, bet vaizdas viršuje to vertas.
Naktis antrojoje pagal dydį Estijos saloje – Hyjumoje. Kelte įkrauname telefonus, išsiunčiame nuotraukas ir pasakojame įspūdžius likusiems namie.
4 diena: žymė ir draugas
Ekskursija po Hyjumą. Aplankome vietą, kur rėžėsi meteoritas ir savo žymę paliko amžiams. Helmerseno akmenų sėja ir vienintelio salos miesto, sostinės Kardlos, uostas, kryžių kalnas, kuriame paliekame savo kryželius, salos didvyrio paminklas ir švyturys, į kurį lipant tikrai sukasi galva…
Nors diena nelengva – vakaras ilgesnis nei paprastai. Prisistatymai, vadovų himnas, ilgi žaidimai visus supažindino, net nedrąsiausi susirado draugą.
5 diena: pelkėse
Žygis nuo stovyklavietės iki Kardlos neprailgsta, nors ir tenka susidurti su iššūkiais. Kadangi keliaujame per pelkę, ne vienam sminga kojos. Tenka dorotis su pasekmėmis. Atsigaivinę ir užkandę sukame prie švyturio, dar vieno mūsų kelionėje. Suvalgome po porciją ledų ir vėl į keltą, kuris plukdo į Saremą – didžiausią Estijos salą.
6 diena: pasaulio krašte
Visa diena Saremai apžiūrėti. Aplankome sostinę Kuresarę, Salmę ir Sõrve švyturį. Šis švyturys man įsimintiniausias. Tai vienas seniausių Estijos švyturių, kurio aukštis 53 metrai nuo jūros paviršiaus. Jis aukščiausias Baltijos jūroje. Pakilęs į jį jautiesi tarsi pasaulio krašte: kiek akys aprėpia – vien jūra, o sausumos tik kraštelis.
Lietus ir baltos kojinės
„Kelionėje man viskas patiko. Atmosfera, bendravimas, o labiausiai – gamta. Būdavo ir trūkumų: vėlai grįždavome į stovyklavietes, mažai miegodavome ir daug kam nebelikdavo laiko. Jau esu buvęs keliose vietose, ir ne kartą, tačiau visada atrandu kai ką naujo, dar nematyto“, – apie stovyklą sakė jos vadovas, mokytojas Algirdas Paliūnis. Vakarais jis paimdavo į rankas gitarą ir stebindavo savos kūrybos dainomis.
Nė vienas stovyklautojas namo neskubėjo. Irūnai labiausiai įsiminė ekskursija po Taliną: „Buvo visko: ir lietaus, ir saulės, ir šypsenų, ir šlapių plaukų, ir lietuviškų, visiems žinomų dainų, kurios skambėdavo garsiausiai.“ O Aurelijai jaukus buvo Liepos 6-osios vakaras: „Lietus mūsų neišbaidė. Dėl jo Lietuva net atrodė artimesnė. Giedojome himną ir laikėme trispalvę. To nepamiršiu, nors ir nebuvome Lietuvoje, Liepos 6-ąją minėjome.“
Taigi, pamatėme daug, sužinojome daugybę vietos legendų, bet svarbiausia – daug išmokome. Susipažinome vieni su kitais, susiradome draugų. Įpratome anksti keltis ir vėlai eiti miegoti. Išgyventi gamtoje be įprastų visiems patogumų. Sėdėti prie laužo ir kalbėtis, užmigti jūrai ošiant, nekreipti dėmesio į smulkmenas. Supratome, kad šitiek daiktų kelionėje nereikia, o baltos kojinės nėra geriausias pasirinkimas… Stengėmės laikytis keturių stovyklos taisyklių, kurias prieš kelionę išdėstė vadovai. Tiesa, ketvirtosios niekas nė neprisiminė…
