Jis – tikras sporto entuziastas.
– Kiek jaučiate įdėjęs savo indėlio į Rokiškio krašto sporto kultūrą?
– Manau, oficiali pradžia galėtų būti laikomi 2013 metai, kai jaunuosius Rokiškio kūno kultūros ir sporto centro tinklininkus subūriau į komandą „Pipirini“. Šią komandą treniravau trejus metus. Buvome pasiekę daug reikšmingų rezultatų: 2014 m. Lietuvos jaunių U18 amžiaus grupės vaikinų grupėje pelnyta 2 vieta, 2014 m. Lietuvos jaunučių grupėje – taip pat 2 vieta, 2015 m. Lietuvos sporto žaidynėse jauniai pelnė 3 vietą. Paplūdimio tinklinis – sporto šaka, kur reikia išmokti specifinių įgūdžių, kurių mokyklose nemoko: šuolių, mušimo, kūno koordinacijos erdvėje. Po trejų metų norėjau kam nors perduoti toliau kuruoti šį sportą, bet neatsirado kas šią estafetę norėtų perimti. Galbūt padariau klaidą, kad neįkūriau sporto klubo, bet tikrai vienam buvo nelengva, jaučiau didelę konkurenciją. Dabar kiekvienus metus skiriu kokiam nors sportui. Pavyzdžiui, 2022-ieji buvo skirti vaikščiojimui. Savivaldybė buvo paskelbusi „walk15“ žingsniavimo iššūkį. Laimėjau pirmąją vietą. Per savaitę nuėjau 170 359 žingsnius, per metus – apie milijoną. 2023 m. Tomas ir Mintautė pakvietė mane į „Raido Team“ komandą. Sekmadieniniais dalyvaudavau bėgimuose. Atstovaudamas šiai komandai, pernai rugsėjį dalyvavau Zarasų pusmaratonyje, kur įveikiau 10,5 km per 48.57 min. ir iš 50-ies įvairaus amžiaus bėgikų buvau dešimtas. Šie metai paskelbti teniso metais. Su šia sporto šaka esu susijęs iš anksčiau – keturis kartus „Velykalnio“ teniso kortuose organizavau europarlamentaro Juozo Oleko dvejetų teniso turnyrus. Šiuose turnyruose pusė komandų dalyvaudavo iš Vilniaus, kita pusė – vietinių iš Rokiškio, Utenos, Anykščių. Tai virto rimtu renginiu. Šiais metais per miesto gimtadienį minėtą turnyrą planuojame rengti ne vieną, o dvi dienas.
– Kiek iš viso sporto šakų esate išbandęs?
– Pirmasis buvo ledo ritulys, po to futbolas, lengvoji atletika (ieties metimas ir pan.), krepšinis, lauko tenisas, bėgimas, trikovė, tinklinis, kalnų slidinėjimas…
– Kada susidomėjote sportu?
– Viskas prasidėjo, kai reikėjo bėgti nuo mamos… Pabėgau (vos pavijo net smarkiai karščiuojantį), kai „greitoji“ bandė išvežti į ligoninę. Mokykloje pradinėse klasėse dalyvaudavau estafečių rungtynėse „Drąsūs, stiprūs, vikrūs“, tačiau rimtesnės treniruotės prasidėjo nuo trečios klasės. Pirmoji sporto šaka buvo ledo ritulys. Tuomet neturėjome dirbtinio ledo, čiuožinėti tai buvo įmanoma, tai ne, o futbolą galima žaisti visus metus. Futbolas išliko visam laikui, bet po to buvau nuėjęs į krepšinį, lengvąją atletiką. Visą laiką dalyvaudavau kroso bėgimuose prie Vyžuonos ežero. Nebūdamas lengvaatletis, pasiekdavau trečiąją vietą 3 km distancijoje. Į šias varžybas susirinkdavo profesionalūs lengvaatlečiai, slidininkai. Būdavo, juos aplenkdavau.
Pastebėjau, kad, bėgant metams, turi sportuoti kitaip, labiau save tausoti, naudoti daugiau išmaniųjų pagalbininkų, programų, kurios seka tavo fizinį krūvį, miegą, atsistatymą, stengtis vilkėti geresnę aprangą. Be to, gerai pasiruošti, įvaldyti bėgimo, kvėpavimo technikas. Taip pat labai svarbios treniruotės treniruoklių sporto salėje – reikia pakankamai raumenų, kad galėtum juos deginti. Kai buvau jaunas, neturėjau tokių galimybių, sporto avalynė buvo ,,Inkariukai“, dėl to ir rezultatų negalėjom pasiekti geresnių, tik tiek, kiek ,,dievas davė“. Džiugu, kad šiandien jaunimas gali sau leisti naudotis pačiomis geriausiomis technologijomis, metodikomis, apranga ir priemonėmis.
Asmeninio archyvo nuotr.
Daugiau „Gimtajame…“
