Vilniuje, Signatarų namų salėje, kabo greta dabartinio Rokiškio rajono, prie Nemunėlio upės užaugusio žinomo dailininko Petro Kalpoko paveikslas, kuriame nutapyti Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai, besiruošiantys pasirašyti šį bene svarbiausią XX amžiaus lietuvių politinį dokumentą. Dvidešimt puošnių vyrų susibūrę aplink žalia tautiniais ornamentais puošta staltiese uždengtą stalą, iš kairės: sėdi Jurgis Šaulys, Stanislovas Narutavičius, Kazimieras Steponas Šaulys, Vladas Mironas, Petras Klimas, Antanas Smetona, Justinas Staugaitis, Jonas Vileišis, stovi Kazimieras Bizauskas, Donatas Malinauskas, Jonas Vailokaitis, Alfonsas Petrulis, Saliamonas Banaitis, Jonas Basanavičius, Pranas Dovydaitis, Aleksandras Stulginskis, Jokūbas Šernas, Jonas Smilgevičius, Mykolas Biržiška, Steponas Kairys. Iškilmingam posėdžiui pirmininkaujantis Basanavičius skaito akto tekstą, likusieji susikaupę klausosi.
Tarp kitų politikų matome ir mūsų kraštietį – kunigą Vladą Mironą, gimusį 1880 m. birželio 22 d. Kuodiškių vienkiemyje netoli Panemunio. Žvelgiant į paveikslą, lengva patikėti, kad šio dokumento signatarai – ypatingi žmonės, nuo gimimo pašaukti keisti Tėvynės likimą. Vis dėlto šis pirmas įspūdis apgaulingas – veiklūs trijų kartų skirtingų pažiūrų lietuviai inteligentai nuėjo nemenką gyvenimo kelią, kol įžengė į Lietuvos istoriją ir įvairūs jų charakteriai turi nemažai panašumų su mūsų. Kviesčiau Jus pasvarstyti, kad ir mumyse yra Vlado Mirono.
Amžininkų prisiminimuose apie Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signatarą Vladą Mironą iškyla ramaus, taktiško, santūraus kunigo paveikslas. 1907 metais Vilniaus vyskupas jį paskyrė Choroščės parapijos, esančios Lenkijos teritorijoje, klebonu. 1910 metais Vladas Mironas tapo Valkininkų klebonu ir Merkinės dekanu, šiam dekanatui vadovavo 16 metų. 1914 metų pabaigoje jis buvo perkeltas į Daugus. Šis kunigas garsėjo ne gražiais pamokslais, o rūpestingumu savo parapijos žmonėmis, mokėjimu bendrauti, veiklumu. Anot Kaišiadorių vyskupijos prelato Jono Jonio, Mironas buvo „kiek aukštesnio nei vidutinio ūgio, kresnas, petingas vyras, brunetas, vėliau visai plikas. Jaunystėje buvo šaunus, inteligentiškas, išvaizdus. Buvo gabus, išsimokslinęs ir savo išvaizda bei charakteriu buvo imponuojantis ir garbingas asmuo. Jo balsas buvo tvirtas, skambus tenoras. Gražiai giedodavo. Jo išvaizda, gestai, laikysena ir visas jo asmuo jį rodė esant drąsų, energingą, veiklų ir kovingą kunigą. Jis buvo visuomet švariai ir puošniai apsirengęs, jei ne su sutana, tai visada su kolorade [balta prie kaklo dėvima juostele, rodančia kunigo luomą], nuo Peterburgo dvasinės akademijos laikų jo sutana buvo su pelerina, tviskėdavo jo batukai ir jis visas būdavo rimtai elegantiškas“. Anot nuo Daugų kilusio archeologo Prano Kulikausko, Mironas parapijos žmonėms buvęs „ir teisėjas, ir advokatas, ir gydytojas ir patarėjas“.
Vladas Mironas, dar mokydamasis Mintaujos (dabartinės Jelgavos, Latvija) gimnazijoje, susipažino su vyresniais lietuviais moksleiviais – Antanu Smetona, Juozu Tūbeliu. Jie vėl susitiko 1904–1905 m., jaunam kunigui baigus mokslus. Ilgametę jų bičiulystę nutraukė tik mirtis. Vladas Mironas dirbo su Antanu Smetona Lietuvos Taryboje. Šiam tapus prezidentu, 1938–1939 m. kunigas netgi metus vadovavo ministrų kabinetui. Ištikimai bendraudami su savo draugais, juos palaikydami, skirdami jiems daug laiko, mes irgi galime būti panašūs į savo kraštietį.
Visi Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai mėgo skaityti ir rašyti – yra paskelbę bent jau straipsnių ir žinučių spaudoje. Vladas Mironas yra išvertęs tikybos vadovėlių, paskelbęs atsiminimų, netgi su bendraminčiais leidęs Dzūkijos žmonėms skirtą žurnalą „Aušra“. Rašydami savo socialiniame tinkle ar tinklaraštyje, spausdindami laikraštyje kitiems naudingus žinutes ir pranešimus, pasakojimus apie įdomius renginius, dalindamiesi savo patirtimi mes šiandienos priemonėmis darome tą patį, ką prieš šimtą metų – Vladas Mironas.
Daugelis Lietuvos valstybės kūrėjų šiandien mums galėtų būti įkvepiantis savanorystės pavyzdys. Visi Vasario 16-osios signatarai buvo bent kelių kultūrinių, švietimo, socialinių, ūkio draugijų nariai, dažnai ir sumanytojai, įkūrėjai, skyrių steigėjai. Vladas Mironas talkino rengiant pirmąją Lietuvių dailės parodą, priklausė Lietuvių mokslo ir Ryto švietimo draugijoms, savo parapijose steigė lietuviškas mokyklas. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, lėšomis bei maisto produktais rėmė Lietuvių draugiją nukentėjusiems dėl karo šelpti. Jos globojami Vilniaus lietuviai dėvėjo šio kunigo nupirktų dzūkiškų audinių pasiūtus drabužius. Suburdami žmones prasmingai veiklai, pasitarimuose siūlydami naudingas idėjas, pakviesdami kartu veikti draugus, ieškodami arba skirdami savo lėšų bendram naudingam darbui tampame panašūs į žymųjį kraštietį.
Vladas Mironas daug dirbo Dzūkijos parapijose, bet labai džiaugdavosi, grįždamas į gimtinę. Jis visuomet būdavo laukiamas gimtajame Kuodiškių vienkiemyje netoli Panemunio. Kuodiškių Mironai garsėjo kaip kuklūs, bet linksmi, darbštūs žmonės, dosnūs, kartu su samdiniais prie vieno stalo pietaudavę ūkininkai. Jų sodyba buvo gana didelė: dviejų aukštų naujas gyvenamasis namas, penki ūkio pastatai, didžiulis sodas. Namas buvo įrengtas gana kukliai, bet šeimininkai turėjo tuometinės prabangos prekėmis laikytų daiktų: radijo aparatą, patefoną su plokštelėmis, siuvamąją mašiną. Jame buvo įrengti kambariai ne tik namiškiams ir svečiams, bet ir kambarinėms.
Vladas Mironas atvykęs įsikurdavo svečių kambaryje. Jis daug bendraudavo su artimaisiais ir kaimynais, mėgdavo pasivaikščioti po sodą, gimtinės pievas ir laukus, maudydavosi netoli sodybos tekėjusioje Vyžuonos upėje. Kartais, jam atvykus, pas Mironus susirinkdavo ir tolimesni giminaičiai. Svečias visuomet pabendraudavo su samdiniais: pasiteiraudavo, ar šie neskriaudžiami, ar pakankamai uždirba, ar turi laiko poilsiui, išvykdamas su visais atsisveikindavo. Artimieji labai didžiavosi signataru. Jo gimtinėje Vasario 16-oji būdavo švenčiama itin džiugiai – prilygdavo Kalėdoms arba Velykoms. Prie namų plevėsuodavo trispalvė, būdavo dirbami tik būtiniausi ūkio darbai, šeimininkai ir šeimos nariai bažnyčioje dalyvaudavo šv. Mišiose, o grįžę iš jų susėsdavo prie šventinio pietų stalo. Mes irgi galime rasti būdą pasidalinti tuo pačiu džiaugsmu dėl Lietuvos Nepriklausomybės, švęsdami Vasario 16-ąją.
Lietuvos valstybingumo netektis nulėmė ir tragišką Vlado Mirono lemtį. Sovietams okupavus Lietuvą ir vėliau grįžus po vokiečių okupacijos, jis buvo keturis kartus areštuotas ir kalinamas. 1947 metų rugpjūčio 23 d. sovietų saugumas skyrė šiam žmogui septynių metų kalėjimo bausmę. Vladas Mironas 1953 m. vasario 17 d. mirė Vladimiro (Rusija) kalėjime. Jo kapo vieta nežinoma – žvakelę Nepriklausomybės Akto signatarui, valstybininkui Vėlinių dieną galima uždegti prie kenotafo Vilniuje, Rasų kapinėse arba jo gimtinėje. Aplankydami, pagerbdami Vlado Mirono gimtąją sodybą, kurią puošia paminklinis akmuo ir Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo akto signataro atminimo įamžinimo ženklas, parodome, kad prasmingi iškilaus žmogaus darbai neišnyko ir dar nepamiršti. Būdami vienas kitam geranoriški, rūpestingi, pilietiški ir veiklūs, mes galime tęsti jo darbą šiandienos pasaulyje.
Vilma Bukaitė
