– Kokiais tikslais anuomet rinkdavo žoleles?
– Anksčiau žmonės žoleles rinkdavo sveikatinimui, apeigoms, pagalbai buityje, pavyzdžiui, kad atbaidytų blusas, rinkdavo visžalio daugiamečio krūmo gailio šakeles ir ajerus. Senais laikais žmonės patys darydavosi čiužinius, vadinamus šienikus, – pagal lovos dydį iš drobės pasiūdavo maišus ir juos prikišdavo šiaudų, o tam, kad nesiveistų blusos, pridėdavo ajerų. Buvo manoma, kad džiovintų ajerų kvapas atbaido troboje nelaukiamus kenkėjus. Taigi augalų panaudojimas buvo be galo platus, jie naudoti šeimos apeigose, tradicijose.
– Kokios apeigos buvo svarbiausios?
– Svarbios buvo visos apeigos – žmogus gyveno pagal Saulę ir gyvenimo ratą. Sakykime, gimus vaikui ir vėliau jį krikštijant buvo naudojama rūtos šakelė, ištekant martelei buvo pinamas rūtų vainikėlis. Augalo ir žmogaus gyvenimas toks pats, tokie patys gyvenimo ciklai, todėl liaudyje yra apstu augalų palyginimų su žmogumi – mūsų kalboje tiek gražių žodžių, apibūdinančių skirtingas tėkmes: teka upė, išteka mergelė, pateka saulė.
– Ar dar turime išlikusių tradicijų? Pavyzdžiui, vainikų pynimas Joninių naktį?
– Ar dar kas nors pina vainikus? Visgi mūsų šventėse tokie dalykai tampa labiau dekoracijomis. Ką reiškia tas vainikėlis, kurį moteris nusipina, deda ant galvos, o vėliau plukdo? Vainikas yra skaistumo ir doros simbolis, o Joninių naktį vainikus plukdydavo netekėjusios mergelės, kurios norėdavo sužinoti savo ateitį, ar jos ištekės. Šia tradicija anksčiau buvo šventai tikima. Anksčiau visos tokios apeigos buvo tarsi žvilgsnis į ateitį. Gražu, kad vis dar pasipuošiama vainikais, bet tai tik aliuzija į praeitį ir praeities tradicijas. Na, ir Rasų šventė, tai – kai rasoja aukščiausias pakilimo taškas, rasoja rugiai. O rugių žydėjimas senovėje vadintas rasojimu. Rasa tarsi gyvybinė galia, todėl tą stebuklingą naktį rasoje reikia išsivolioti, kad būtum sveikas ir gyvybingas, kad ligos nepultų. Sunku vertinti, ar mūsų dienų šventėse yra išlikęs ryšys su senąja mitologija.
– Rugpjūtį švęsime Žolinę. Kokia ji buvo anksčiau?
– Kalbant apie senąją baltiškąją kultūrą, Žolinė buvo padėka deivei Žemynai už užaugintą derlių, už gausybės ragą. Tuomet rugio varpą, kopūsto lapą ar žolelių puokštelę nešdavosi kaip padėką.
– Be kokių augalų anksčiau neapsieidavo žmonės?
– Darželiuose visuomet augdavo žolynai, reikalingi įvairioms ligoms gydyti. Štai paprastoji bitkrėslė, dar vadinama čižma, būdavo pirmas vaistas nuo kirminų. Jeigu dabar mes vaistinėje galime įsigyti reikiamas dozes vaistų nuo kirminų vaikams, suaugusiems, kačiukams, šuniukams ar veršiukams, tai anuomet, kai nebuvo tokių vaistų, žmonės naudojo bitkrėslę. Tos šeimininkės, kurios nežinojo dozių, eidavo pas gerai pažinojusias augalus moteris, patardavusias, kaip išsivirti tų arbatų ir pasidaryti mišinėlių.
Žinoma, neapsieita be rūtų – apeigoms ir širdies ligoms gydyti. Rūtų darželis būdavo pagrindinis dalykas, jeigu šeimoje augdavo mergaitė, net sakydavo: „Jeigu kieme nėra rūtų darželio, tai tas pats, kas kepurė be snapelio.“ Senovinė mėta buvo labai svarbus darželio akcentas, ja gardindavo sūrius, varškę. Netgi vaikinai, kad kvepėtų, į švarko kišenę įsikišdavo mėtos lapelį, o merginos jomis trindavo rankas. Svarbus buvo ir diemedis, kurį dažniausiai sodindavo po langu, mat specifinis diemedžio kvapas sulaikydavo muses, uodus. Žinoma, jis po langais sodintas ir iš pagarbos.
Yra posakis: „Rūta, mėta, diemedys – susitiko visi trys.“ Būtent šie augalai būdavo pagrindiniai lietuvių darželiuose.
Tiesa, anksčiau prie vartų buvo sodinamas šermukšnis, tikėta, kad jis atbaido piktąsias dvasias.
– Ar žolininkystė siejasi su ekologija?
– Jeigu žolininkai, vaistažolininkai ar šiaip rinkėjai renka vaistažoles ten, kur papuola, tai jokios ekologijos čia nematau. Visur aiškiai rašoma, kad iš pakelių, prie geležinkelių, prie chemikalais purškiamų ūkininkų laukų, po elektros laidais ar prie skydinių žolelių rinkti negalima. Ekologiška žolininkystė gali būti vykdoma tik industrializacijos ir chemizacijos nepaliestose vietose – miškuose, giriose, laukuose, daugiamečių augalų pievose.
– Taigi chemikalus naudojančiuose ūkiuose ekologiškų žolelių nėra?
– Aš nesu nei chemikė, nei biologė, bet dažnai girdimi trys žodžiai ūkininkavimo srityje – fungicidai, herbicidai, insekticidai, naikinantys piktžoles, grybelius, pažeidžiančius augalus ir jų žiedus. Taigi jeigu rinksime rugiagėles laukuose, kur tris kartus per metus purškiama chemikalais, tai parsinešime labai gražią cheminę puokštę.
– O kaip anksčiau žmonės ūkininkavo ir kovojo su kenkėjais?
– Jau tarpukario laiku radosi pirmosios trąšos, tačiau trąša nėra naikintoja – ji vienodai padeda augti rugiams ir tuo pačiu piktžolėms. Visus tarpukario valstiečių ūkius galėtume vadinti biodinaminiais, kas dabar priskiriama tik išskirtiniams ūkiams.
Tokių kaip dabar monokultūrų, kai ūkininkas užsiima, pavyzdžiui, tik grūdinių kultūrų ūkiu, anksčiau nebuvo. Žmonės laikė daug gyvulių ir turėjo savo trąšą iš tvarto – jie nenaikino, o padėjo žemei auginti. Žmonės jau nuo seno išmanė apie sėjomainą, pūdymą, daržų ir laukų priežiūrą.
– O kaip vaistažolių rinkimas susijęs su tvarumu?
– Visi vaistažolininkai sako: „Vieną dalį pasiimi, devynias – palieki“. Taigi, jeigu aš vieną jonažolę nusiraškau, tai devynias palieku. Na, kiek tam vienam žmogui reikia. Pavyzdžiui, anksčiau vaistažoles vartodavo tik esant reikalui – susirgus, sunegalavus. Anksčiau tų žolelių niekas ir nedžiovindavo, neprisirinkdavo per daug, kad nereikėtų išmesti.
– Kai dabar svilina toks karštis, įdomu būtų sužinoti, ar anksčiau žmonės nuo kaitros kaip nors saugojo augalus?
– Pirmiausia ką gelbėdavo nuo karščio, tai – gyvulius. Piemenys gyvulius į pievą išgindavo kokią penktą valandą ryto, o pargindavo vienuoliktą, vėliau jau pavakare vėl išgindavo. Žinau, kad kai kurie šeimininkai savo karvių galvas, tarpuragį aprišdavo baltomis skarelėmis, kad jos neperkaistų, vesdavo į pavėsį. Kalbant apie augalus, neteko skaityti ar girdėti, kad žmonės saugotų nuo karščio augalus kažkokiais kitokiais būdais nei laistymas vandeniu. Nebuvo anksčiau to, kaip dabar, kad augalams pirktų specialius tinklus, augalus nešiotų į pavėsį.
Projektą iš dalies remia:
