Jūžintus išgarsinęs Andrius Rimiškis net šalį gniaužiančios krizės metu gimtojo miestelio neišduos. “Jūžintai – mano širdis, ir jiems atiduosiu duoklę”, – sakė į tėvų namus atvykęs dainininkas. Rugpjūčio 23 d. kartu su bičiuliais jis dainuos kraštiečių šventėje J.O.Širvydo mokyklos kieme.
Atvirai iš Andriaus lūpų apie tai, kodėl nebeskamba jo gitara tėvų sodelyje, meilę, žvaigždžių ligos simptomus, išbandymą verslu ir pinigine.
– Trumpos atostogos tėvų sodyboje vasarą – atokvėpis prieš muzikinį turą ar laisvalaikis dėl krizės “apkarpytų” koncertų užsakymų?
– Kaip labai bebūčiau užsiėmęs, kartą per mėnesį stengiuosi parvykti į tėvų namus. Aišku, dabar koncertų daug mažiau, nei mano karjeros pradžioje. Visi dainininkai tą pajuto. Gal apie 60 proc. sumažėjo užsakymų, krito ir atlikėjų honorarai. Bet tikrai užtenka ne tik duonai (juokiasi – aut.). Dabar rengiuosi keliems dideliems koncertams. Per Žolinės šventę koncertuosiu Punsko lietuviams. Beje, ši šventė – man viena gražiausių. Juk tai žolynų diena, o mes, lietuviai, žalią spalvą labai mylim. Gamta žalia, vėliavoje – žalia spalva, ir policija žalia…
– Jūžintai sako, jog tavo koncertai rugpjūtyje taps graži miestelio, kuriame užaugai ir kurį išgarsinai, tradicija… Bet kodėl tavo tėvų kieme vakarais nebeskamba gitara?
– Labai noriu, kad gyvuotų ši tradicija. Pernai šventė puikiai pavyko. Mano prodiuseris Gintaras Bendžius nedvejodamas sutiko ir šiemet dalyvauti šiame renginyje. Kasmet sieksiu dainuoti Jūžintuose vis su kitais dainininkais: tebūna įvairiau. Dėl gitaros… Aišku, kad nebegaliu, kaip anksčiau, kieme ar prie laužo skambinti gitara ir dainuoti. Reikia paisyti tam tikrų ribų ir reikalavimų… Anot mamos, dabar mano dainai jau reikia viso orkestro (juokiasi – aut.).
Visas straipnis ketvirtadienio “Gimtajame…”
Aldona Minkevičienė
