„Be galo darbštus ir dar labiau užsispyręs…“ – taip savo vyrą Vladą Tuską, gyvenantį Uvainių (Kazliškio sen.) kaime, šiemet švęsiantį 70-metį, apibūdina žmona Ona. Tuo tarpu jubiliatas prisipažįsta nė nepastebėjęs, kaip greitai prabėgo tie dešimtmečiai. „Jei galėčiau atsukti gyvenimo rodyklę, norėčiau sugrįžti į ruso laikus… Gera būdavo, kai valgyt užsinorėjęs, galėdavai sau leisti bet kada nueiti į valgyklą ir už kapeikas pasisotinti… O dabar ką žmogus teišgali? O dar tas euras ateina…“ – mintimis su vienmečiu „Gimtuoju…“ apie nueitą kelią ir šiandienos rūpesčius dalinosi pašnekovas.
Verkė, kad neėmė… Sibiran
Į Roblių (Kamajų sen.) kaimo kolūkiečių Karolinos ir Igno Tuskų šeimą sūnus Vladas pasibeldė 1944-ųjų lapkričio 28-ąją. „Buvau pirmas vaikas šeimoje, vėliau sulaukiau dviejų seserų. Iš vaikystės ne kažin ką teprisimenu. Labiausiai atmintin įstrigo mano, 5-6 metų vyrioko, išgyvenimai, susiję su trėmimais Sibiran“, – sako Vladas ir pasakoja apie kuriozišką situaciją, kai dėl atsitiktinai jų namuose pamatytos dėdės karininko nuotraukos, šeimos tremtį į Sibirą turėjęs palaiminti leitenantas tėvui pasakė, kad buvusių karininkų šeimos narių niekur neveš, jei iš valsčiaus pristatys pažymą. „Prie mūsų namų buvo įrengtas tremiamų žmonių surinkimo punktas. Jie būriavosi susikrovę mantas, kupini mane tąkart užbūrusio nerimastingo laukimo, o čia – imu ir sužinau, kad niekas niekur mūsų nebeveža… Ašaros pasipylė lyg pupos. Tėvai šį įvykį man ne kartą priminė“, – šypsosi Vladas, išvengęs tremtinio dalios…
Apie padykusią vaikystę ir savanorišką senbernystę
Jubiliatas, paklaustas apie gražiausius savo gyvenimo metus, neslepia, jog būta visko. „Sykį su draugais sumąstėme vietoj ėjimo į mokyklą gyvenimiškosios patirties semtis miške. Net stebėjimo bokštus buvom pasistatę, kad galėtume sužiūrėti, kada sesės grįžta… Na, kad nepavėlintume namo „prisiduoti“… Tiesa, greitai mūsų „štabą“ susekė vietos eigulys, o mes buvome įduoti tėvams. Nuo to karto net per bulviakasį praleidus pamokas, turėdavome mokytojai pristatyti tėvų pateisinimo raštelį su parašais“, – prisiminęs vaikiškas išdaigas šypsosi V. Tuska.
Kaip klostėsi tolimesnis judraus jaunuolio gyvenimas? Ogi, kaip pats Vladas sako, taip, kaip daugelio to meto vaikinų: 10 mėn. karinės tarnybos Estijoje, du su trupučiu – Baltarusijoje, grįžus po kariuomenės – vairuotojo darbas Jaunosios gvardijos ūkyje prie Panemunėlio, o šiam žlugus – kitame. „Dirbau, kol buvo gyva motina. Su ja gyvenau, apie savo šeimą nė negalvojau. Gyvenau atokiau, tad jei kuri panelė ir krisdavo darbe į akį, gyvenantys arčiau „veiksmo vietos“ būdavo vikresni ir greičiau apsisukdavo…“ – neslepia pašnekovas ir prisipažįsta, jog galvoti apie savos šeimos kūrimą pradėjo tik prieš savo penkiasdešimtmetį, anapilin iškeliavus motinai…
Vedybos – su paslėpta mintim?
„Prie ruso viskas buvo paprasta: užsinorėjai valgyt – nuėjai į valgyklą ir pavalgei. Galvos sukti apie maistą gaminančią žmoną nė nereikėjo“, – šypsosi Vladas, juokais vedybinį gyvenimą suvesdamas į vienintelį tašką – žmonos, vyrui patarnaujančio asmens, reikalingumą. Tačiau, kaip vėliau paaiškėja, būtent vyriškas gyvenimiškų ir buitinių reikalų neišmanymas Vlado seseris pastūmėjo žvalgytis broliui žmonos…
„Kaip šiandien pamenu: vaikštau aš prie namų esančio tvenkinio ir matau į kiemą įsukantį automobilį. Lyg gandras artyn atžargliojantis Vladas lyg iš niekur nieko ima klausinėti, ar kartais nežinau, kas parduoda karvę… Ne vienas buvo, su sesėmis, viena jų mane pažinojo. Išsikalbėjus paaiškėjo tikroji šio vizito priežastis – potencialios žmonos žvalgytuvės ir piršlybos“, – juokiasi devynioliktus metus Vlado žmonos pareigas einanti 84-erių Ona, tuokart savo ūkyje gyvenusi vienišą našlės gyvenimą.
„Nesipyko, nesikeikė, viens prie kito prisitaikė…“
Padraugavę ir apsipratę vienas su kitu, Vladas ir Ona santuokos įžadus prieš Dievą davė 1994-aisiais. „Nuo to laiko ir gyvename mudu abudu“, – šypsosi Ona ir neslepia, kad jų gyvenimą puikiai atspindi nuo seno žinomos nuotaikingos dainos posmas: „Nesipyko, nesikeikė, / Viens prie kito prisitaikė. / Ir gyveno jie abu / Kaip toj girioj lokiai du…“
„Visko būna… Darbštus mano Vladas, bet dar labiau – užsispyręs“, – pripažįsta jubiliato bendrakeleivė ir neslepia: tam, kad sutartų su ilgą laiką vienišiaus dalią besirinkusiu vyru, reikia turėti nemažai kantrybės. „Mums kartu net pavalgyti nepavyksta, nes aš jam turiu visada asistuoti, viską padėti, suruošti… Jaunesnė gal ir neapsikęstų, o man nesunku, pripratusi jau“, – šiltu žvilgsniu glostydama šalia sėdintį Vladą kalba Onutė.
Tuo tarpu Vladas tik supratingai linkčioja galvą patvirtindamas, jog sutarti su juo tikrai nėra paprasta, nes, kaip pats sako, yra ir be galo taupus, ir nelabai besiorientuojantis, atrodytų, elementariausiuose buities darbuose. „Tiesiog globojam vienas kitą ir rūpinamės, kad drauge būtų gera ir patogu“, – šypsosi 70-metis, o paklaustas, kaip minės garbingą savo jubiliejų, tvirtina, jog smagiausia jam būtų susitikti su pačiais artimiausiais giminaičiais ir draugais prie bendro vaišių stalo. „Juk žmogus niekada nežinai, kiek turėsi laiko tokiems susitikimams…“, – tvirtina pašnekovas Vladas.
Agnė MACKUVIENĖ





































