34 Rokiškio rajono ūkininkų sąjungos nariai ir praėjusių metų konkurso „Pažangiausi metų ūkiai“ nugalėtojai grįžo iš penkių dienų kelionės po Bavarijos regioną Vokietijoje. Be galybės įspūdžių, keliautojai parsivežė juos itin sužavėjusią ūkininkų krautuvėlių idėją. „Jeigu norėtum tokią atidaryti mūsų krašte, iš karto užgriūtų įvairių institucijų patikrinimai, reikalavimai, tad bandymas „eiti“ tiesiai pas pirkėją paprasčiausiai neapsimokėtų. Vokietijoje viskas kur kas paprasčiau: nedideliame kaimelyje įsikūręs ūkis gali prekiauti ir savo, ir netoliese esančių ūkių produkcija: nuo vaisių, daržovių, iki daigų, aliejaus ar net ūkyje pagamintų stipriųjų gėrimų“, – kelionės įspūdžiais su „Gimtuoju Rokiškiu“ dalinosi viena pašnekovių, jaunoji ūkininkė iš Vabolių kaimo (Obelių sen.) Ala Muštavinskaja.
Daug pamatė ir „pačiupinėjo“
„Žvalgybinės“ ekskursijos po užsienio valstybių ūkius mūsų rajono ūkininkams yra tapusios savotiška kasmetine tradicija. Šiemet pilnutėlaitis autobusas penkias dienas dardėjo po Bavarijos regioną Vokietijoje. „Aplankėme du vidutinio didumo ūkius: gyvulininkystės (pieno-mėsos) ir sodininkystės. Kokie įspūdžiai? Labai geri, bet nepasakyčiau, kad vokiečių ūkiai būtų labai nustebinę“, – teigė viena kelionės organizatorių, Strepeikių (Obelių sen.) kaime ekologiškai ūkininkaujanti Dalia Lūžienė. Pasak jos, didesnes išmokas už dirbamos žemės ha gaunantys vokiečiai, skirtingai nei mūsiškiai, neturi palankių sąlygų modernizuoti ūkius pasinaudojant Europos Sąjungos parama, tad techninės bazės atžvilgiu dauguma mūsų rajono vidutinių ūkių dirba labai panašiomis ar net geresnėmis sąlygomis. „Kita vertus, dauguma vokiečių ūkių perduodami ketvirtai ar penktai kartai, tad mums, ūkininkaujantiems vos trečią dešimtmetį, yra ko iš jų pasimokyti: visus sužavėjo ūkiuose vyraujanti preciziška vokiška tvarka, dėmesys patogumui, kartu „neapeinant“ ir estetinio vaizdo, pvz., lankytame sodininkystės ūkyje prieš kiekvieną vaismedžių eilę – po rožių krūmą, ūkio savininko sodyba išpuoselėta, nors pačiam ūkininkui – vos 32-eji“, – pasakojo D. Lūžienė.
Mokesčių mokėjimas – garbė, 1 val. braškių skynimo – 10 Eur ir kitos „keistenybės“
Kelionė po užsienio ūkius D. Lūžinei – ne pirmoji. Anksčiau ji žvalgėsi po Danijos, Prancūzijos, Olandijos, Austrijos ūkius. „Kiekvienos šalies ūkiai labai saviti, jiems įtakos turi regiono istorija, žemių derlingumas ir kt. Vokietijoje žemės kainos – milžiniškos, tad dauguma ūkių nedideli arba vidutinio didumo, paveldimi. Kitaip nei pas mus, ūkininkai jiems tenkančią tikrai nemažą mokestinę naštą priima kaip savotišką garbę. Apie vengimą mokėti mokesčius ten negali būti nė kalbos. Dauguma ūkių orientuoti ne į vieną, o į kelias skirtingas sritis, pvz., lankytame sodininkystės ūkyje auginamos trešnės, vyšnios, obelys, braškės, apžiūrėtame gyvulininkystės ūkyje – pieninės ir mėsinės karvės, savarankiškai užsiauginami visi pašarai ir kt.“, – „Gimtajam…“ pasakojo D. Lūžienė. Paklausta, ar vokiečiai nesusiduria su darbo jėgos trūkumu, pašnekovė atsakė: „Kiek teiravomės – ne, ten rinką užpildo emigrantai. Lankyto sodininkystės ūkio šeimininkas pasakojo, jog tikėtis, kad obuolių skinti eis ar kitą juodą darbą dirbs vietiniai – neverta, tačiau ūkyje dirbantys rumunai – nesiskundžia… Kiek jiems moka? Kai sužinojom, kad už vieną valandą braškių skynimo moka po 10 Eur, ėmėme juokais prašytis, kad leistų padirbėti ir mums bent pora savaitėlių… Namo grįžtumėme turtingi“, – juokėsi D. Lūžienė.
Lyg dvi skirtingos Europos…
Viešnagės Vokietijoje metu rajono ūkininkams didžiausią įspūdį paliko vietos ūkininkų „ėjimas“ tiesiai pas pirkėją. „Besirūpinantys sveika mityba vokiečiai nusipirkti reikalingų daržovių, vaisių, pieno produktų, mėsos ir kt. dažniausiai važiuoja ne į prekybos centrus, o į beveik kiekviename didesniame kaime esančią ūkininkų krautuvėlę. Joje ištisus metus prekiaujama savo ir aplinkinių ūkių produkcija: nuo daržovių, duonos, makaronų, vietoje spausto aliejaus iki ūkyje pagamintų stipriųjų gėrimų. Aplinka tokiam verslui – laisva. O pas mus? Jeigu norėtum daryti kažką panašaus, iš karto užgriūtų įvairių institucijų patikrinimai, reikalavimai ir bandymas „eiti“ tiesiai pas pirkėją paprasčiausiai neapsimokėtų“, – pasakojo Vytauto ir Zojos Šukių daržininkystės ūkiui kelionėje atstovavusi jų dukra – jaunoji ūkininkė A. Muštavinskaja. Pašnekovei įstrigo ir kita kelionės detalė: lankyto sodininkystės ūkio šeimininkas pasakojo, kad skinamos tik pačios gražiausios ir didžiausios braškės, o paklausus, koks likimas laukia mažųjų uogų, paaiškėjo, kad jos paliekamos nenuskintos. „Man buvo įdomu, kaip braškyne neatsiranda puviniai ir kitokios ligos. Paaiškino, jog tam yra įvairių cheminių preparatų… Taigi ne veltui Lietuvoje skatinama rinktis lietuvišką produkciją, nes, kas ką bekalbėtų, leisti sau naudoti tokius kiekius chemijos Lietuvoje išgalėtų retas“, – pasakojo A. Muštavinskaja.
Technika tokia pati, bet kokybė – vokiška…
Ne pirmą kartą po Vokietiją ir jos ūkius besižvalgiusiam Pandėlio seniūnijos ūkininkui Virginijui Putkai kelionėje „užsifiksavo“ kita įdomi detalė – vokiškos technikos kokybė. „Na tai kas, kad važinėjame tos pačios markės žemės ūkio technika, bet lietuvio ir vokiečio pirktas „fendas“ – du nesulyginami dalykai. Tenykštė technika kokybiškesnė, todėl nenuostabu, kad ilgiau ir tarnauja“, – pastebėjo pašnekovas.
Be viešnagių Vokietijos ūkiuose, mūsų rajono ūkininkai spėjo ir pakeliauti. „Gražus ir prižiūrėtas kraštovaizdis, įspūdinga architektūra. Didžiausią įspūdį paliko plaukimas Dunojumi ir… senąsias tradicijas išlaikiusiame „bravore“ pirktas juodas bavarų alus“, – šypsojosi V. Putka.
Daugiau kelionės po Vokietiją akimirkų – „Gimtojo…“ internetinės svetainės www.grokiskis.lt nuotraukų galerijoje.
Agnė Mackuvienė
