Prieš porą savaičių klebonas Laimonas Nedveckas, dirbęs Kupiškio rajono Alizavos, Palėvenėlės ir Salamiesčio parapijose, perkeltas į mūsų kraštą. Ir čia jis aptarnaus tris parapijas – Obelių, Aleksandravėlės ir Kriaunų. “Esu it žuvis, įmesta į nepažįstamą tvenkinį”, – “Gimtajam Rokiškiui” sakė dvasininkas.
Teks pažinti pačiam
Naujojo klebono teiravomės, ką jam apie parapijos žmones kalbėjo prieš jį čia tarnavęs kunigas, į Daugailių šv. Antano Paduviečio parapiją (Utenos r.) išsiųstas Saulius Kalvaitis. Jis pasakojęs nedaug: Obelių, Aleksandravėlės ir Kriaunų žmonės geri, neįnoringi, dėmesingi kunigams. Visa kita teks pažinti pačiam.
Mūsų pokalbio metu pas kleboną užsuko dvi garbingo amžiaus moterys: viena atnešė sodo vaisių, kita atėjo pasiteirauti nuomonės apie planuojamą Obelių aikštę ir jos svastiką. Ilgai jos neužtruko, nors iš akių buvo matyti – dar labai norėtų pasišnekučiuoti…
Ir tikrai: kaip sumanymą – aikštę ženklinti svastika – vertina pats kunigas?
Obeliečių planų jis dar nežino. “Kokia tai aikštė? Kada planuojama jos statyba?” – teiravosi ir jis. O jau paskui negarsiai ištarė: “Tikiuosi, svastikos nebus.”
Klebonui buvo sunku patikėti, jog keturi žalčiai, susirangę į svastiką, gulės ant aikštės trinkelių visai čia pat, šalia Šv. Onos bažnyčios.
Tikra tiesa: visa kita reikės pažinti pačiam… Šiandien sunku suprasti, kodėl obeliečiams parūpo pagoniški ženklai, kas svastikos simbolį palaiko, o kas ne. “Žalčių svastika turėtų rasti kitą vietą. Dažniausiai nugali sveikas protas”, – taip pat tyliai kalbėjo kunigas. Sakytum, žinia apie obeliečių dėmesį pagonybės ir nacių ženklui jį suglumino.
Vėlyvas krikštas
Naujasis Obelių krašto kunigas – vilnietis. Jis gimė 1968-aisiais mylinčioje, bet nelabai krikščioniškų pažiūrų šeimoje. Tikėjimo kelią Laimonui parodė mamos tėvai. Tačiau ir jie apie kunigystę nė karto nebuvo užsiminę.
Paauglystėje Laimonas nutarė pasikrikštyti. Apie tokį sumanymą nežinojo nei jo tėvai, nei seneliai. Tik vėliau jie buvo pakviesti į krikštynų šventę…
L.Nedveckas ir pradžių studijavo filologiją, mokėsi kalbų. Jo manymu, gyvenime galima mėgti daug dalykų, tačiau rinktis tenka vieną jų. “Tapau kunigu. Tai vadinu Dievo išdaiga, tačiau ir dabar, jei dar kartą reikėtų rinktis, sukčiau tuo pačiu – kunigystės – keliu”, – sakė dvasininkas.
Daugiau ketvirtadienio GR
Norbertas Byčkovskis
