Į laidotuves fotografas bekviečiamas labai retai. Vienas populiariausių rajono fotografų Darius Baltakys tikino, jog tradicija įsiamžinti prie karsto mūsų krašte tebegyva.
Sumažėjo…
Rokiškėnas D.Baltakys Krašto muziejuje dirba fotografu. Laisvu laiku jis vysto ir individualią veiklą: fotografuoja šeimynes šventes bei privačius ir visuomeninius renginius.
Anot pašnekovo, tradicija fotografuoti laidotuves tebėra gyva, nors ir nebe tokia populiari, kokia buvo prieš kelis dešimtmečius. Šį pasikeitimą lemia ne tik mirusiojo artimųjų finansinės galimybės, bet ir rajono gyventojų mažėjimas. Kaip teigė p. Baltakys, per metus į laidotuves jis kviečiamas apie 20 kartų.
Mados
Manoma, jog laidotuvių fotografo darbą saugo du dalykai: užsakovo noras gauti kokybišką paslaugą (nuotraukų skaitmenine “muiline” mažai kam bereikia) bei poreikis įamžinti giminę (lietuvis tebeturi stiprų pareigos jausmą atvykti į giminaičio laidotuves).
Šermenų mados keičiasi kaip ir viskas pasaulyje. Žmonės vis rečiau pageidauja statiškų nuotraukų prie karsto, labiau nori įamžinti paties laidotuvių proceso akimirkas: prašoma užfiksuoti paskutiniosios velionio kelionės iš šarvojimo namų į kapines, karsto nuleidimo į duobę momentus. Fotografas D.Baltakys spėja, jog tokios nuotraukos siunčiamos į užsienį artimiesiems, negalėjusiems dalyvauti laidotuvėse.
Bene didžiausia nūdienos skausminga naujovė – atsisveikinimas su artimuoju, žuvusiu užsienyje. Esant tokiam didžiuliam emigracijos srautui tai tapo neišvengiama: štai išvyko žmogus savo kojomis laimės ieškoti, o grįžo karste. „Anksčiau niekada nė nesusimąsčiau apie tai, kaip sunku nuspausti fotoaparato mygtuką prie žuvusio svetur kraštiečio karsto. Užgula krūtinę akmuo, nors to žmogaus nei pažinojai, nei kada nors jį matei…“ – pasakojo fotografas.
Daugiau antradienio “Gimtajame…”
Norbertas BYČKOVSKIS
