Ingrida Janonienė: „Būti savo kūno kaliniu
Ingrida Janonienė: „Būti savo kūno kaliniu

Per šiek tiek mažiau nei pusantrų metų 46 kilogramų antsvorio atsikračiusi rokiškėnė Ingrida Janonienė teigia, jog daug valios pareikalavęs mokymasis iš naujo valgyti, o ne ryti, šiandien jai suteikia galimybę gyventi pilnavertį gyvenimą: pakoregavus mitybą diabetu sergančiai moteriai susinormalizavo cukraus kiekis kraujyje, nebevargina sąnarių, nugaros skausmai, o kai kam elementarus veiksmas – užsirišti batų raištelius ar greičiau paėjėti – nebekelia nemalonių pojūčių ir diskomforto, kaip kad būdavo, kai moteris svėrė 136 kg…

Kovos su antsvoriu pradžia – per nėštumą priaugti 22 kg
46-erių rokiškėnė I. Janonienė, kaip pati sako, niekada nebuvo nei labai liesa, nei putli. „Tiesiog buvau gana aukšta – 175 cm ūgio, bet stambių kaulų moteris. Mano kūno sudėjimas ir svoris niekam niekada neužkliūdavo iki tol, kol besilaukdama sūnaus priaugau 22 kg“, – pasakoja pašnekovė ir neslepia, jog vaikui augant per nėštumą priaugti kilogramai niekur nedingo… „Nukrito gal kokie aštuoni, o keliolika – taip ir liko „dovanų“… Kol aplinkiniai nepradėjo laidyti užuominų, nė nesusimąsčiau, jog kažkas ne taip: kimšau saldumynus, nė kiek savęs neprisižiūrėjau ir… viso to rezultatas – 100 kg padalą perkopusi svarstyklių rodyklė“, – sakė I. Janonienė ir pridūrė: „Tiesa, vėliau slaugydama ant patalo gulintį artimą žmogų dėl streso netekau 23 kg, ir kūno svoris siekė 83 kg, tačiau gerai irgi nesijaučiau – dažnai apalpdavau, tad laikui bėgant vėl atsipalaidavau…“

Vienu prisėdimu – bandelių maišelis, ir ne tik…
Svarstyklių rodyklei kopiant vis aukštyn, rokiškėnė gyveno jai įprastą gyvenimą. „Nebesinorėdavo išeiti iš namų, dingo poreikis gražiai atrodyti, o kai kam ėmus komentuoti vis besiplečiančias mano kūno formas, kaip ir visi storuliai, atšaudavau, kad dėl to nė kiek nekompleksuoju ir nesuku sau galvos. Tiesą sakant, toks tariamas visų apkūnių žmonių atsainumas tėra savotiškas pasiguodimas, nusiraminimas, tačiau viduje – neviltis, kylanti dėl valios stokos“, – tuometinės savo psichologinės būsenos neslėpė I. Janonienė. Anot pašnekovės, dar didesnė neviltis ją apėmė sulaukus 39-erių, kai staiga mirė vyras. „Apsileidau visiškai, o alkio jausmas tapo nuolatiniu mano palydovu. Nieko nereikšdavo vidurnaktį per kartą sukirsti visą bandelių maišelį… Dėl retos akių ligos turiu neįgalumo grupę, tad į darbą skubėti nereikėjo, o visos dienos bėgo slaugant ant patalo gulintį artimą žmogų… Save pamiršau, tačiau nekreipti dėmesio į vis augantį svorį irgi negalėjau: sunku buvo susilenkus užsirišti batus, o esant reikalui paskubėti – išmušdavo prakaitas, ėmė skaudėti kelio ir klubo sąnarius, nugarą, durti širdį, vargino venų varikozė“, – pasakojo moteris. Pasak jos, galiausiai prieš septynerius metus apsilankius pas gydytojus paaiškėjo, kad prie visų šių negalavimų dar prisidės ir cukrinis diabetas…

Daugiau šeštadienio GR

Agnė MACKUVIENĖ

Subscribe
Informuoti apie
guest
0 Komentarai
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus

Rekomenduojami video: