Sekmadienį tūkstančių vaikų rankos ties pirmuosius pavasario žiedus brangiausiam žmogui – Mamai. O Rokiškio šv. Mato parapijos senelių namuose ši šventė tyli: čia ji – per skaudi viešnia. Vienoms šių namų gyventojoms motinystė – neišsipildžiusi svajonė, kitoms – šviesių, bet labai liūdnų prisiminimų versmė. Tad ar sekmadienio rytas pražys gėlėmis šioms moterims?
Sulaužyti likimai
„Mūsų globotinėms ši šventė nelinksma“, – atsiduso senelių namų direktorė Lina Jasinevičienė. Motinystė čia – karti tema. Vienišoms močiutėms ji – taip ir neišsipildžiusi svajonė. Kitoms, nors ir labai laukiami, gandrai vis pro šalį lėkė. Senelių namuose glaudžiasi ir tos, kurioms likimas užkrovė skaudžiausią motinystės naštą – vaikus išlydėti į amžinybę… Ne visoms ji pakeliama. „Prisižadėjau saugoti lyg išpažinties paslaptį, kad mirė mūsų globotinės vaikas. Močiutei meluojame, kad jis negali atvažiuoti, nes sunkiai serga. Jos širdelė neatlaikytų tiesos“, – sakė p. Jasinevičienė.
Yra ir tokių globotinių, kurioms motinystė – gyva, tebekraujuojanti žaizda: vaikai motiną prisimena tik pritrūkę pinigų stikleliui. O ši į skarelės kampą riša sutaupytą pinigėlį ir vis laukia, laukia… Anot pašnekovės, pagal kiekvieno senolio, čia palydinčio gyvenimo saulėlydį, likimą galima parašyti storiausią romaną. Tik jo puslapiuose labai trūktų šviesos ir šilumos.
Visas straipsnis šeštadienio “Gimtajame…”
Lina Dūdaitė
