Piligrimus visada įsivaizduodavau barzdotus, su lazda rankoje ir maišu ant pečių; keliaujančius basus pasišventėlius, ieškančius gyvenimo ir tikėjimo tiesų, savotiškus atsiskyrėlius, gyvenančius vienumoje ir tylumoje. Tai daugiau tiko viduramžių laikų dvasiai. O kaip atrodo šiandieniniai piligrimai, kas jie tokie, ko ieško ir tikisi rasti? Pasirodo, šiais laikais jais gali būti ne tik einantys pėsčia, bet ir važiuojantys dviračiais ir kitomis transporto priemonėmis. Civilizacija ir šioje srityje daro pataisas.
Maršrute ir… neegzistuojanti Lietuva
Savotiškais piligrimais visai neseniai teko tapti ir man su grupe bendraminčių. O viskas prasidėjo dar tolimais 1987 m., kai ispanas Marcelinas Orejas, tuo metu Europos Tarybos generalinis sekretorius, Santjago de Compostelos mieste paskelbė deklaraciją, kuria Šv. Jokūbo kelias tapo svarbiausiu kultūriniu maršrutu, besitęsiančiu nuo Šiaurės Ispanijos, per visą Europą, Lenkiją, Lietuvą ir tolyn iki Skandinavijos. O juk tuo metu Lietuva oficialiai net neegzistavo, tačiau europiečiai visada laikė ją Europos dalimi ir tikėjosi, kad anksčiau ar vėliau ji taps nepriklausoma. Netrukus tai ir įvyko. Todėl ir mes galėjome pradėti šį žygį per Lietuvą šūkiu: „Šv. Jokūbo kelio šviesa!“
Daugiau ketvirtadienio GR
Algis KAZULĖNAS, istorikas




































