Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento direktoriaus pavaduotojas Vygandas Kurkulis teigia, kad išlaikyti Lietuvos dabartinę profesionalią priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo sistemą yra brangu. Deja, pavaldinys vykdo savo viršininko – Vidaus reikalų ministerijos (VRM) ministro Raimundo Palaičio – Seime dar prieš metus pasakytą mintį, kad Lietuvos gaisrinės gali būti pertvarkytos ne anksčiau kaip nuo 2014 metų, įteisinant savanorių ugniagesių sistemą. Ponas Kurkulis, antrindamas viršininkui, tvirtina, kad taip yra daugelyje Europos valstybių, taip buvo ir prieškario Lietuvoje.
Svarbiau peilis
ar dvaras?
Kaip visa tai veikė prieškario Lietuvoje, atskleisiu senu anekdotu. Grįžtantį iš užsienio dvarininką (stambų ūkininką) geležinkelio stotyje pasitinka vežikas su arkliniu vežimu. „Kaip reikalai?“ – klausia šeimininkas. „Viskas tvarkoje. Tik štai Ontė (Antanas) peilį nulaužė.“ – pranešė tas. „ Hm, kaip jis tą peilį sulaužė?“ „Lupdamas arkliui odą.“ „Kas atsitiko arkliui, kad jis nugaišo?“ „Jį nuvarė nuo kojų gindami ugniagesių kviesti.“ „Įdomu, kas gi degė?“ – suklūsta dvarininkas. Ir išgirsta atsakymą: „Dvaras.“
Galėtų…
Ugniagesių kviesti niekas ant arklio nebešuoliuoja. Esant šimtaprocentinei valstybės gyventojų telefonizacijai, kiekvienas, patekęs į bėdą – degdamas, skęsdamas, dusdamas, kur nors įkritęs, susižeidęs ar tokią nelaimę pastebėjęs – skambina telefonu 112. Tai reiškia, kad apie ištikusią bėdą pyptelėjama tą pačią akimirką.
Daugiau ketvirtadienio “Gimtajame…”
Vytautas Gasiūnas, Priešgaisrinės apsaugos veteranas, buvęs LR VRM Priešgaisrinės apsaugos valdybos (departamento) Valstybinės priešgaisrinės priežiūros skyriaus viršininkas
