Veiksmo vieta – kažkur Rusijoje, nežinomo miesto sodų bendrijoje
05.15. Sodų bendrijos pirmininkas pasiūlė padirbėti sargu. Pamąsčiau, sutikau.
05.16. Apžiūrėjau patikėtą teritoriją. Išsiaiškinau, kur kas auga. Netoliese nuo ridikų ir svogūnų palikau keletą degtinės su laisvinamaisiais butelių.
05.18. Sklypai gausiai patręšti organinėmis trąšomis.
05.20. Butelių niekas nebeliečia, daržovių kol kas taip pat.
05.21. Iškabinėjau skelbimus, kad tikrins ridikėlių radiacijos lygį. Kai kuriuos šakniavaisius nudažiau šviečiančiais dažais.
05.23. Vietinėje aludėje pasimėgaudamas klausiausi pokalbio apie tai, kad sodų bendrija įsikūrusi buvusioje radioaktyvių medžiagų laidojimo aikštelėje. Įsiterpiau į pokalbį ir pripliurpiau, kad ten dar ir nelabieji veisiasi.
05.25. Nuėjau pas tėvą Spiridoną. Gerai pasėdėjom ir kitame pamoksle jis užsiminė, kaip elgtis sutikus nelabuosius.
05.28. Baigėsi mokslo metai. Iš biologijos mokytojo pasiskolinau griaučius. Šiaip ar taip, per vasarą nenaudojami.
05.29. Prijungiau skeletą su sirena prie iždininko žemuogių lysvės.
05.30. Įranga suveikė. Vagis įsliuogė į 30 metrų kriaušės viršūnę, kur anksčiau dar niekam įsilipti nepavykdavo. Kategoriškai atsisako išlipti.
06.03. Atvažiavo iždininkas, papasakojau, kokia padėtis. Kategoriškai atsisako pjauti kriaušės viršūnę, tai pats aukščiausias medis. Lazdos tiek aukštai neskrenda, numušti vargšelio nesiseka. Reiks mąstyti, ką daryti.
06.06. Perspėjau sėdintį kriaušėje, kad šiąnakt pilnatis ir į medžioklę išeina vilkolakiai. Vis tiek nelipa. Na na…
06.06. Naktis. Išdažiau savo Sargį a la “Baskervilių šuo” ir paleidau į iždininko sklypą. Po galais… Tas tipas cirke turėtų dirbti, o ne sodus švarinti… Tokių šuolių su trigubais salto dar nebuvau matęs.
06.13. Savaitę niekas nesirodė. Senutės eidamos į kapinių koplytėlę baimingai žegnojasi. Atėjo tėvas Spiridonas ir biologijos mokytojas. Pasėdėjome, išgėrėme, pakalbėjome apie prietarų naudą ir žalą.
06.16. Viename sklype nušvilpė morkas ir kopūstus. Sriubos užsimanė ar ką?..
06.17. Kitame kaimo gale, apleistame name, įsikūrė valkatos. Paėmiau seną žmonos peruką, vis tiek nebenešioja.
06.18. Užsimečiau peruką ir iš baidyklės pasiskolintą švarką, išgėriau su valkatom ir papasakojau, kad čia nesaugu. Nelabieji vaidenasi, žmonės dingsta. Apsimečiau miegančiu, sulaukiau, kol išeis, numečiau avino griaučius, peruką ir viską apliejau trim litrais iš skerdyklos paimto kraujo.
06.19. Buvo užsukęs įgaliotinis, domėjosi, ar ne aš išgąsdinau valkatas. Pasiteiravau, kas atsitiko. Papasakojo, kad laukė rytą norėdamas patikrinti dokumentus. Šie užėjo į namą ir išlėkė iš ten tokiu greičiu, kad motociklu pavyti nepavyko… Apsimečiau nieko nesuprantąs…
06.23. Iš pažįstamos pramoninių prekių parduotuvės vedėjos pasiskolinau nenaudojamus manekenus. Iškabinėjau vyšniose ir abrikosų medžiuose.
06.24. Senutės turguje pasakoja, kad sodų bendrijoje įsikūrė satanistų sekta ir kad naktimis vykdomos ritualinės žudynės. Beje, keista… turguje nei vyšnių, nei abrikosų nusipirkti nėra. Kažin kodėl?
Sodininko dienoraščio tęsinys – kitą savaitgalį
Parengė Lina Dūdaitė
