Bendrijos „Lemtis“, siekiančios išsaugoti ir propaguoti sovietinės okupacijos metais represuotų Lietuvos piliečių kultūrinį ir materialinį palikimą, narys kraštietis Tomas Kazulėnas šią vasarą spėjo pabuvoti dviejose ekspedicijose – Rusijos Krasnojarsko krašte ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. Savo įspūdžius kraštietis pasakojo Norbertui Byčkovskiui.
– Vasara trumpa, atstumai dideli, o darbai svarbūs. Teko suktis?
– Neabejoju, kad yra tokių žmonių, kurie per metus aplanko daugybę vietų skirtinguose žemynuose, tačiau kad tai padarytų per vieną vasarą – neteko girdėti. Pažįstu menininką, kuris per keletą mėnesių iš Europos dviračiu numynė iki Pekino. Tai kitokia kelionė, verta didelės pagarbos.
Mintis aplankyti Šiaurės Ameriką mums su žmona Laura kirbėjo jau senokai. Dar studijuodamas ketinau vasarą vykti į JAV padirbėti ir pakeliauti. Tačiau prasidėjus kasmetinėms ekspedicijoms į Sibirą reikėjo rinktis. Į Sibirą keliauju kone kiekvieną vasarą, o kelionei rengiamės visus metus: teikiame paraiškas finansavimui gauti, ieškome privačių rėmėjų, planuojame ekspedicijų maršrutus. nuolat žvalgantis Rytuose norėjosi pajusti kitą Žemės pusę – Šiaurės Ameriką.
– Kokių įspūdžių parsivežei iš JAV?
– Aplankėme Rytinę ir Vakarinę Amerikos dalis, iš viso septynias valstijas. Labiausiai įstrigo įspūdinga gamta ir aptarnavimo kultūra. Grožėjomės Didžiojo Kanjono, Ziono, Braiso, Mirties slėnio ir Josemičio nacionaliniais parkais.
Aptarnavimo kultūra Amerikoje iš tiesų žavi: atrodo, šioje sferoje dirba žmonės, kurie geriausiai ją išmano – paslaugūs, norintys padėti, patarti, apsiginklavę šypsena ir kantrybe. Taip, turbūt daugelis ten nebuvusių, o tik mačiusių holivudinius filmus sakys, jog tie amerikiečiai – dirbtinų šypsenų lyderiai. Nesiginčiju, tačiau juk geriau spinduliuoti gera nuotaika, nei būti susiraukusiam ir niurnėti sau po nosimi!
Daugiau šeštadienio GR
