Šių metų parodoje Rokiškį atstovauja Pandėlio universalaus daugiafunkcio centro suaugusiųjų dailės studijos, Rokiškio jaunimo centro kūrėjai, taip pat medžio meistras Robertas Žaliukas. Kiti parodos dalyviai – iš įvairių Lietuvos miestų – Vilniaus, Kauno, Anykščių, Mažeikių, Utenos, Jurbarko, Kuršėnų ir kitur.
„ Iš garsiausių meistrų dalyvauja Adolfas Teresius iš Garliavos, jo mokinys Marijonas Mieldažys, Pranas Petronis iš Anykščių rajono, keletą metų savo darbus Rokiškin atveža Albertas Valikonis iš Panevėžio. Iš Jurbarko, Vinco Grybo memorialinio muziejaus – dailės studijos į parodą atvežta iš vilnos velta prakartėlė, kurią kūrė septyniolika autorių. Šios iniciatyvos ėmėsi vadovė Rasa Grybaitė – visos prakartėlės kūrybinės grupės vadovė. Pirmą kartą dalyvauja Giedrius Juodis iš Utenos rajono, sukūręs abstrakčią prakartėlę, su modernumo simboliais. Čia karaliai laiko dovanas, susuktas iš vielos, o kūdikėlis spyruoklės formos, padarytas iš aliuminio vielos. Džiugu, kad dalyvauja ilgamečiai prakartėlių parodos dalyviai Garliavos Juozo Lukšos gimnazijos mokiniai ir jų mokytoja Alina Vitkauskienė. Įsijungė plungiškio Viktoro Raibužio mokiniai iš Plungės Saulės gimnazijos ir akademiko Adomo Jucio progimnazijos. Menišką keraminę prakartėlę sukūrė moksleivė iš Telšių Žemaitės gimnazijos Emilė Bagužaitė. Eugenijus Rimdžius iš Pakruojo atvežė iš ąžuolo šakos išdrožtą prakartėlę su visais personažais. Jo kolega Jonas Dzvėga iš Šiaulių eksponuoja lietuviškais ornamentais papuoštą darbą. Paroda pakankamai įvairi ir stipri“, – detales vardijo G. Spundzevičienė. Konkursinė paroda veiks iki sausio vidurio, o už labiausiai patikusią lankytojai vėl kviečiami balsuoti.
Šiek tiek istorijos
Krašto muziejus respublikines prakartėlių parodas rengia nuo 1998-ųjų. Mintis ir idėja priklauso italui verslininkui ir mecenatui Andželui Frosijui. Dėl Rokiškio muziejininkų atvirumo naujoms idėjoms ir neįprastiems siūlymams šios parodos ne tik neliko nepastebėtos daugybės kultūrinių renginių – parodų, pristatymų, plenerų – kontekste. Atvirkščiai – po kelerių metų apie Rokiškyje rengiamas parodas jau žinojo visa Lietuva, jose veržėsi dalyvauti ir žinomi, ir nežinomi kūrėjai, o lankytojų kartais buvo sulaukiama net rekordinio skaičiaus. Vieną tokią rekordinę dieną parodą aplankė 600 žmonių. Ja domėjosi mokinukai, dvasininkai, svečiai iš užsienio, žinomi Lietuvos politikai.
Iš pradžių muziejininkai ir idėjos autorius buvo nutarę parodose eksponuoti tik erdvines prakartėlių kompozicijas ir netaikyti jokių apribojimų medžiagoms. Svarbiausias kriterijus buvo meniškumas ir originalumas, nesvarbu, ar kūrinys iš popieriaus, ar net iš maisto produktų. Tiesa, dabar apribojimų yra: baiminamasi, kad sukurtų iš nepatvarių medžiagų kūrinių nesugraužtų pelės, kai prakartėlės eksponuojamos kluone.
Ko gero, vienintelė Lietuvoje
Keliolika metų rengtos parodos tapo tradicija, be kurios neįsivaizduojamos ne tik Kalėdų šventės. Rokiškiui jos padėjo sukaupti, ko gero, vienintelę Lietuvoje prakartėlių kolekciją. Mat geriausi kūriniai arba muziejininkų nuperkami, arba meistrų dovanojami muziejui.
Dalis šios kolekcijos pristatyta Lietuvos dailės muziejaus parodoje „Krikščionybė Lietuvos mene“ 2001-aisiais. Nemažai prakartėlių prieš Kalėdas keliauja į parodas pas kaimynus. Jos pabuvojo Biržų, Zarasų, Utenos, Pasvalio ir kituose rajonuose.
2008-ųjų lapkričio mėnesį 20 gražiausių prakartėlių iš Rokiškio krašto muziejaus kolekcijos buvo išvežta į Austrijos miestą Lincą – tuometinę Europos kultūros sostinę. Čia jos atstovavo Lietuvai.
Italijoje išlikęs XIII a. kūrinys
Prakartėlių tradicija kildinama iš Italijos.XIII a. šv. Pranciškus surengė Jėzaus gimimo šventę – jis pats norėjo pamatyti ir kitiems parodyti, kokiame skurde Jėzus gimė. Vaidinime dalyvavo ne tik žmonės, bet ir gyvulėliai. Muziejininkų žiniomis, Italijoje dar yra išlikusi XIII a. prakartėlė. Tiesa, ji ne medinė, o pagaminta iš marmuro. Teigiama, jog XV a., suklestėjus prakartėlių tradicijoms, jos daugiausia buvo kuriamos medinės. Be to, dažomos.
XVIII a. – prakartėlių aukso amžius. Jos tapo meno kūriniais. Tiesa, Italijoje Betliejų atstojo nišos olose. Tik lietuvių meistrai figūras statydavo po lentelių stoveliu – tai yra lietuviškasis prakartėlių variantas. Sovietmečiu šios tradicijos nebeliko, o šalies nepriklausomybės laikais Rokiškis ją sėkmingai atgaivino.
Kluonas jau pilnas
Prieš dešimtmetį muziejininkams brendo mintis baigti šią veiklą, nes kluonas jau pilnas unikaliausių darbų, be to, dalyvių būrys sumažėjo, kai kas manė, jog tai jau išsemta idėja. Tokioms mintims bręsti, aišku, „padėjo“ ir lėšų trūkumas. Tačiau muziejininkai sulaukė daugybės skambučių ir laiškų su vieninteliu klausimu: „Ar šiemet vežti prakartėles?“ Todėl idėjos nusprendė visiškai neatsisakyti.
Skolinasi švenčių laikotarpiui
Atsiranda ir naujos tradicijos – Rokiškio prakartėles bažnyčiai papuošti skolinasi uteniškiai kunigai, dažnai – Kamajų bažnyčia. Rokiškio prakartėlės „keliauja“ – ne tik, kaip jau minėta, į Lincą, bet ir į kitas šalis. Tarkim, Portugaliją. Be to, darbai buvo skolinti Policijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos ir Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčiai Vilniuje.
„Kelerius metus visus viliojo A. Frosio premijos, kai nė vienas iš konkurso neišeidavo neapdovanotas. Tada pasitaikydavo darbų, kai „ant šieno buvo numetamos tiesiog iš popieriaus iškirptos šventųjų figūros…“ O dabar jaučiam atsisijojimą – kuria tie, kurie nesitiki prizų ar didelių premijų, daro tai iš širdies, negalvodami apie tai, kad bus atlyginta pinigais“, – jau anksčiau pastebėjo muziejininkai. Dabar jie džiaugiasi, kad parodose dalyvauja patys ištikimiausi ir nuoširdžiausi, tie, „kam prakartėlės kūryba yra šventė“.
