Skubėjome įsikurti
Rūmai neblogai paremontuoti. Investicijų čia dar reikės ir reikės, bet jie maloniai stebina atnaujintomis menėmis, gražiu valgomuoju. Rūmų šiauriniame sparne – miegamieji. Sovietmečiu dvaruose ir rūmuose gyveno ne tiek ir mažai žmonių, tačiau šiomis dienomis nakvynė tokioje aplinkoje – ne kiekvienam pasitaikantis dalykas.
„Ar žinote, kas yra dvaras ir kas yra rūmai?“ – mūsų, susėdusių prie pietų stalo, teiravosi gidė. Atsakė ji pati: „Dvaras – visa dvarininko valda: gyvenamieji, ūkiniai pastatai, parkas, sodai, tvenkiniai, arklidės, ledainė, oficina – visa teritorija. Rūmai – pagrindinis dvaro gyvenamasis pastatas, kuriame gyveno dvarininkų, grafų ar kitų kilmingųjų šeima.“
Betgi prie pietų stalo mes susėdome tik grįžę po pasiplaukiojimo Dviragio ežeru. Kol kas skubėjome įsikurti, nusileisti į rūsį išgerti kavos. Gaila, bet taip ir neteko pamatyti „Peklalos“, nors apie maitinimą teiravomės iš anksto. Reikia žinoti, kad į „Peklalą“ patenkama ne šiaip užsisakant maitinimą, bet tiesiog į „Peklalą“.
Ar tikrai plauksime?
Plaukimą „Dviragio“ plaustu organizuoja Verksnionių įmonė. Plausto kaina – 250 eurų, jis talpina 22 žmones. Pasitaikė tokia lietinga diena, jog „Dviragio“ kapitonas skambino ir klausė, ar tikrai plauksime. Kai išplaukėme, belijo gal penkias minutes, o netrukus išsišvietė saulė. Salų miestelis iš vandens – didžiulis medžių kupolas. Plaukti plaustu – ne tik pažinti, ne tik atrasti vieną gražiausių Rokiškio rajono vietų, bet ir pasimėgauti vasara: kokie prabangūs vandens lelijų kilimai!
Nė nežinojome, kad ežero krantas priešais Salas – negyvenama pelkynė, kad viduryje ežero yra vieta, kur gylis siekia iki kaklo, kad Dviragio ragai – vienas į viršų, kitas į apačią. Salos – didžiausia Lietuvos ežero sala, kaip ir pridera, apjuosta jo vandenų.
Prie užtvankos
Išlipome prie užtvankos. Stovime ant Ilgės upelio, ištekančio iš Dviragio, tilto ir stebime nuo užtvankos krintantį vandenį. Anot kapitono, apie 1960–1970 metus, siekiant stabilizuoti Dviragio ežero vandens lygį, čia buvo įrengta užtvanka. Hidrotechninis statinys nėra sudėtingas, tačiau tobulai leidžia palaikyti beveik nekintantį ežero vandens lygį. Pavasarį, pakilus vandeniui, jis liejasi per visą užtvankos plotį, o vandens lygiui nukritus teka maždaug dviejų metrų pločio lataku. Rokiškėno Jono Smalinsko įmonė „Rokmelsta“ apie 2012 metus užtvanką rekonstravo.
O kiek žemuogių šlaite! Į šią vietą atvyksta poilsiautojai. Ilgę, įtekančią į Jarą, kartais renkasi baidarininkai. Prie Dviragio įsikūręs verslininkas, „Brazylijos“ savininkas, nemenką jos atkarpą buvo išvalęs, tačiau dabar ji vėl apžėlusi. Kartą Ilgę sumanė išbandyti norvegai. Kažkur yra upės išplatėjimas, ir jie pasiklydo tarp nendrių: blaškėsi patekę į tikrą siaubo filmą ir tapo legenda, pasakojimu. O gal taip ir buvo?
Vakare rūmai pasikeičia
Grįžę pasiruošėme užkandžius miegamųjų sparne, nors jau buvo ruošiami pietūs. Sėdėjome aplink mažą stalelį, užkandžiavome, dalijomės įspūdžiais iš plausto, o pro mus nuolat vaikščiojo rūmų lankytojai. Keista, bet mes vieni kitiems nė kiek netrukdėme.
Kokia buvo rūmų gyventojų kasdienybė, ką jie veikdavo? Vaikštinėdavo. Tą patį padarėme ir mes: apėjome Salų miestelį, pasigėrėjome parku, bažnyčia, nandų stručiais, sodybomis, pasidairėme pro Igorio Kovalevskio nebeveikiančių puodų dirbtuvių langus – matosi vazonai. Gal prieš dešimtmetį vienoje Salų sodyboje pirkau bent keturių spalvų flioksų. Dabar ji, apaugusi žole, dvelkė absoliučia vienatve.
Vėlyvi pietūs buvo patiekti Herbų salėje. Valgėme antienos sriubą, kas rinkosi jaučio žandus, vištienos arba kiaulienos kepsnius, keptus šonkaulius, gėrėme girą. Pietūs – apie 30 eurų. Neskubėjome. Mėgavomės. Pro atviras aukštas balkono duris skverbėsi vakaras. Aštuntą valandą dvaras užsidaro. Nakvoti rūmuose liksime penkiese. Turėjome raktą nuo šoninių durų.
Ne meškinas galvoje…
Radvilų giminė, Morikonių, Tyzenhauzų – čia likę jų vardai, sklando apie juos istorijos. O mes ginčijomės: einame dabar rūmų apžiūrėti ar kai visai sutems? Net ir nedidelėje kompanijoje visada atsiras tas, kuris išjungs visas šviesas. „Kažkas vis išnyra už lango…“ – pasakė vienas, visiškai vaiduokliais netikintis. Antroje kolonoje iš kairės (išeinant ar įeinant?) yra užmūrytas baudžiauninkas. Atsisuku – tikrai kyščioja. Gi vaikai supasi prie rūmų esančioje lingėje, ir jiems nė motais, kad viduje dega žvakės ir aplink stalą sėdi žmonės.
Pakilome apžiūrėti rūmų. Pasišviesdami tik telefonu, svarstėme, kaip visa tai atrodo iš lauko. Pro langus ir pro vėlyvo vakaro miglą vos matėsi du besimaudantieji Dviragyje. Yra tokia istorija apie du paskendusius piemenis… „Ten kažkas sėdi. Baltas. Čia lieka sargas?“ – šnibždėjo ėjusi pirma. Sugrįžus prie stalo visi prisipažino – perėjo pagaugai. O ten buvo žmogaus dydžio meškinas. Iš to netikėtumo jis kažkodėl atrodė liesas. Kas žino faktą, kad į rūmus yra sugrįžęs paskutinysis Morikonis, tam tikrai ne meškinas galvoje ir akyse…
Įdomu žinoti
Ryte – rūmai kaip rūmai: pilni žmonių. Jie apžiūrinėja ir perka suvenyrus, gėrisi paroda. Ne taip ir retai čia rengiamos parodos, stovyklos, vyksta koncertai ir plenerai. Atsisveikinimui susėdome rūmų parke. Oras buvo toks gaivus, jog dilgtelėjo mintis likti: kas tie 25 eurai už nakvynę. Nelikome, bet ačiū istorikams už žinią, kad Salų dvarą valdant Reinoldui Tyzenhauzui į rūmus bet kas nepatekdavo. Visai patinka tai žinoti.
Rita BRIEDIENĖ
