Bičiuli,
kaip tu gyveni, ar dar nuo tos kaitros nesušutai? Ar gėlynai nenuvyto? Ar pomidorų žiedai šiltnamy nenudegė? Pasiutimas, kokia kaitra ant Lietuvos užėjo – Egiptas, ne kitaip.
„Kaip Danguj, taip ir ant Žemės“, pas mane viskas dega irgi. Bulvės leipsta, pomidorai nemezga, dar ir vandens pompa sudegė. Ne laiku sudegė… O kaip tu, Bičiuli, be vandens gali ištvert? Nu niekaip: WC jau nebe „water closet“, dabar jau tupinykas lauke belieka, kūdra senka ir nėr kur atsivėsint… O kuo daržus laistyt? Va taip vat, teko sostinėn pavažiuot.
Tu tik nepagalvok, kad Vilniun lėkiau. Vilnius tai, kaip ir Briuselis Europos Sąjungos sostinė, tik Lietuvos, o aš važiavau Aukštaitijos sostinėn – Panevėžin. Na, visai taip, kap dzūkas Alytun, žemaitis Telšiuos, o suvalkas Marijampolėn reikalų tvarkyt traukia, taip aš Panevėžin pompos pirkt patraukiau. Va taip vat, Bičiuli.
Apie knygų dvasią
Kad šiluminio smūgio galvon negaučiau, pajudėjau iš trobos anksti ryte ir jau aštuntą prie pompų parduotuvės durų trypčiojau… Pardavėjas išrinko man siurblį, kinietišką. Sakė – geras. Kol jie visokius kabelius, pultelius pajungs, sakė, gera valanda praeis… Turėjau laiko į valias ir patraukiau Aukštaitijos sostinės centro apžiūrėt: po Respublikos ir Vasario 16-osios gatves pavaikščiojau, Laisvės aikštėje prie fontano pasėdėjau…
Beje, Bičiuli, Respublikos gatvėje yra knygynas. Juozo Masiulio knygynas – seniausias lietuviškas knygynas visoje Lietuvoje. Knygnešys ir knygininkas J. Masiulis priklausė Garšvių knygnešių draugijai, spaudos draudimo metais jis platino uždraustas lietuviškas knygas. Spaudos draudimą panaikinus, 1905 m. J. Masiuliui atsirado galimybė knygyną atidaryti legaliai. Tarpukariu čia buvo miesto kultūros židinys, knygyno įkūrėjas garsėjo kaip mecenatas, visuomenės veikėjas. Šiame pastate galima pamatyti prieškario metais tapytą J. Masiulio portretą bei tarpukariu knygyną puošusį Vytauto Didžiojo paveikslą, išlikusius iki šių dienų. Net ir praėjus daugiau nei šimtui metų nuo knygyno įkūrimo, dabartiniai jo savininkai – knygyno įkūrėjo palikuoniai.
Užsukau vidun, pasižvalgiau po seną knygyną, pajutau čia gyvenančių knygų dvasią. Gero detektyvo neaptikau…
Netoliese, toje pačioje gatvėje, Lėlių vežimo teatro kiemelyje yra ir danų pasakininko Hanso Kristiano Anderseno skulptūra. Daili skulptūrėlė: Hansas pasakas seka, o šuniukas liežuvį iškišęs klausosi. Tai skulptoriaus Algimanto Vytėno darbas. O vat, Bičiuli, pas mus, Bajoruose, Anderseno nėra, bet yra ne tik lėlių teatras ČYZ (beje, „Č“ personaliai pažįstu), o ir visas Lėlių muziejus. Atleisk, neiškenčiau nepasigyręs…
Dvarininko duktė ir kraitis
Vasario 16-osios gatvėje aptikau įdomius raudonus pastatus. Pasirodo, tai Kraštotyros muziejus. Dabar muziejus, Bičiuli, o savo laiku jie priklausė žinomam Panevėžio gydytojui Tadui Jonui Anuprui Moigiui. Pirmosios žinios apie šiuos Moigių namus siekia 1879 metus. Šio dvarelio statytojas – tuomet tik per 30 metų perkopęs gydytojas Tadas Jonas Anupras Moigis nebuvo toks pasiturintis, kad galėtų sau leisti turėti tokius namus. Tačiau į žmonas pasirinko labai turtingo dvarininko dukterį Liudviką Liuciją Eidrigevičiūtę. Iš jos kraičio buvo įsigytas didelis žemės sklypas. Jis užėmė visą kvartalą. Į vakarus nuo pastatų iki dabartinės A. Smetonos gatvės vešėjo didžiulis sodas ir gėlynai. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą visas pastatų kompleksas buvo įkainotas 8160 rublių ir pagal savo vertę užėmė dešimtą vietą mieste. Tačiau po 1940 metų okupacijos pasiturintys, išsilavinę, filantropai Moigiai buvo išvaryti iš savo namų. Jų namai iškart buvo nacionalizuoti, juose įsikūrė NKVD. Vėliau pastatas priklausė įvairioms vidaus reikalų struktūroms. Patys Moigiai 1944 metais emigravo į užsienį. Vieni jų apsigyveno Lenkijoje, kiti – Vokietijoje, Airijoje, Kanadoje, JAV.
Kavutė prie Don Kichoto
Beslampinėdamas po Aukštaitijos sostinės senamiestį ir ieškodamas, kur pasislėpti nuo saulės, aptikau… Don Kichotą. Taip taip, legendinio ispanų kovotojo su malūnais skulptūrą, sukurtą skulptoriaus Henriko Orakausko. Tokią, Bičiuli, esu regėjęs tik tuomet, kai mudu su kolega Ryčiu-Valdovu bastėmės po Ispaniją ir buvome užsukę į Toledą. Čia tai bent: Vasario 16-osios „Meno“ teatro kiemelyje, sostinės centre… Don Kichotas! Vienišas, be Sančo Pansos. Užsukau teatran, „Maestro coffee“ (?) kavutės užsisakiau, prisėdęs prie Don Kichoto ją gurkšnojau… atsipūčiau.
Šalia dramos teatro Laisvės aikštėje sutikau ir patį Juozą Miltinį. Mat 100-ųjų gimimo metinių proga 2007 m. Laisvės aikštėje šalia Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro pastatyta jo įkūrėjo, miesto Garbės piliečio, legendinio lietuvių režisieriaus Juozo Miltinio skulptūra. Autorius – Regimantas Midvikis. Vat kaip. Pasėdėjau prie fontano, kojas pamirkiau… truputėlį atvėsau. Kojas bemirkant, suskambo mano mobiliakas – atvažiuokit ponuli, pompa paruošta naudojimui.
Daug dar kas liko nepamatyta: ir bankas su J. Zikaro „Atlantais“, ir alaus darykla „Kalnapilis“, kurios alutį dievinu, ir spirito fabrikas. Na, spirito fabrikas tai niekis. Savo Obeliuose turim.
Pompa tai neveikia…
Negi tu, Bičiuli, galvoji, kad viskas tuo ir baigėsi? Galvoji, kad pompą sostinėje nusipirkau ir viskas OK? Gerai būtų, bet pompa tai neveikia: kinai ir yra kinai. Paskambinau, sakė, kad kitą savaitę atvažiuos pažiūrėt, kas gi su ta pompa nutiko. Gerai dar, jeigu mano daržai neiškeips ir Gyvenimo Draugės gėlynai neiškeps. Pakentėsim.
Štai, Bičiuli, ir viskas apie mano vykusiai-nevykusią kelionę į Aukštaitijos sostinę.
Ate!
Kęstutis Kadūnas
