Rašau Tau laišką, Mama. Sunku patikėti, bet nesurandu geriausiai emocinį ryšį su Tavimi išreiškiančio žodžio; žodžio, kurį labiausiai tiktų prišlieti prie Tavojo vardo, nes žodžiai ,,brangi“, ,,miela“, ,,mylima“, „artima“ atrodytų per seklūs. Turbūt reikėtų juos visus sudėti vieną šalia kito. Ir atrodytų tada jie lyg danguje skrendančių gervių virtinė, atnešanti mums pavasarį…
Pasaulyje yra daug neišmatuojamų, nesuskaičiuojamų dalykų: virš mūsų galvų nenuspėjamai aukštas dangus, visa begalybė iš jo krintančių lietaus lašelių, žemėje išsiraizgęs nenuspėjamas kelių ir takelių voratinklis… Tokia pati neišmatuojama ir Tavo meilė mums, Tavo vaikams. Juk niekas negalės suskaičiuoti nei valandų, nei minučių, kai Tu savo rūpesčiu, globa ir pasiaukojimu liudiji begalinį troškimą, kad mes rastume ir turėtume vietą po saule, kad mus aplenktų negailestingi likimo kirčiai, kad mes paprasčiausiai būtume laimingi…
Ir priimu visa tai kaip savaime suprantamą dalyką. Ar pagalvoju kada nors, kad galėtų būti kitaip? Imu Tavo gerumą, apsigobiu juo lyg balta šilta skarele. Gerai žinau: be jo, Tavojo gerumo, būtų labai sunku gyventi. Sunku kaip be duonos, vandens ir oro… Ko gero, mes taip dažnai savo gyvenimo įvykiais, netgi smulkmeniškais nutikimais užgožiame Tavo pačios gyvenimą, nustumdami jį į savo gyvenimų paraštes. O Tu, nepaisydama to, kantriai vėl ir vėl gydai mūsų kūnų ir sielų žaizdas, dedi žodį po žodžio kaip trauklapius prie mūsų širdžių. Ir mes pagyjame. Ir taip – metų metus…
Bandau mintimis atsigręžti atgal, lyg žemuoges ant smilgos suverti prabėgusias dienas, kurios primintų to ypatingo ryšio su Tavimi vieną ar kitą ryškesnę detalę. Stulbina suvokimas, kad būtasis laikas nedalomas. Jis – lyg galulaukėj suklupęs akmuo, kurio jau niekas nebepajėgs pajudinti. Ir būsimasis laikas. Jis bus saugus, kol Tu būsi šioj žemėj…
O dabar – dabartis. Ji – tik akimirka nenumaldomoje dienų tėkmėje. Tų dienų atspindys – albumuose sudėliotos nuotraukos, menančios Tavo, vėliau jau ir mūsų visų praeitį. Žiūriu į jas ir, matydama jose įamžintą Tavo šviesų jaunatvišką veidą, bandau įsivaizduoti Tavo vaikystės ir jaunystės dienas, Tavo aplinką, Tave supusius žmones. Vaizdingos Salinių kaimelio apylinkės, Antazavė, Zirnajų kaimelis, jų žalios kalvos ir kaneliai, vingrūs upeliukai ir tyvuliuojantys ežerai – čia juk ir prabėgo Tavo dienos, auginusios ir brandinusios Tave. Kai Tu pasakojimais sugrįžti į jas, nesunku suprasti, kad ne visos jos, tos nugyventos dienos, išaušdavo saulėtos, kad nepriteklius ir būtinybė grumtis su iškilusiais sunkumais glūdino ir grūdino Tave, kad artimųjų netektys skaudino ir alino Tavo širdį…
Bėgo dienos, ir Tavo gyvenime atsiradome mes, Tavo šeima. Tiek daug atsakomybės ir rūpesčių užgulė Tavo pečius. Tu kantriai nešei ir neši tą nelengvą naštą. Atrodo, kad darbai ir darbeliai tiesiog tirpsta Tavo rankose. Atrodo, kad Tu nežinai žodžių – ,,negaliu“, ,,pavargau“, ,,pailsau“… Ir nesvarbu, kuris gyvenimo tarpsnis atspindėtas praeities vaizduose, tiek daug išminties slypi mąsliame Tavo žvilgsnyje, kuris primena gilų šulinį, sklidiną stebuklingo vandens. Tiek daug jėgos, o kartu ir begalinio švelnumo talpina Tavo darbščiosios rankos, primenančios plačius paukščio sparnus, gebančius ir pakelti į dangų, ir grakščiai pleventi ore…
Taip ir sukasi Tavo gyvenimo karuselė, pro akis prabėga kitų žmonių veidai, vienokie ar kitokie įvykiai, bet Tu, nepaisydama nieko, lyg plačiašakė eglė iš seniai girdėtos pasakos stovi mūsų sargyboj, iš po mūsų kojų renki net menkiausią pavojų keliančius nesėkmių akmenėlius, o jei retkarčiais tai nepavyksta, pastebiu, kaip liūdesys įrašo Tavo veide dar vieną nerimo raukšlelę… Ir gal tik taip gražiai dainuojamos dainos, kurių Tu moki visą galybę, rodos, akimirksniu nubraukia rūpesčio šešėlį nuo Tavo veido ir įkvepia vilties, kad rytdiena bus šviesesnė. Jos, tos svajingos ir nuotaikingos dainos, apie laukimą po auksiniais beržais, pamiltą lauko gėlę, prie kelio snaudžiantį malūną ar žalių žolynų darželį tarsi nutiesia nematomą tiltą tarp svajų ir tikrovės, tarp tikrovės ir svajų… Ir spalvos, Tavo mėgstamiausios violetinės spalvos, tonai ir pustoniai: nuo vaiskios alyvinės iki sodrios purpurinės…
Ir taip norisi, kad tas buvimas su Tavimi niekada nesibaigtų. Nesibaigtų ir neliktų tik vien buvimu: į jį taip norėtųsi įpinti daugiau džiaugsmo, gėrio ir laimės akimirkų, taip norėtųsi išvengi klaidų ir klaidelių, kurios vėl ir vėl dilgintų Tavo širdį. Liūdna būna tuomet, bet liūdniausia tada, kai matau Tave verkiančią. Verkiančią dėl mūsų, Tavo vaikų…
Gal nebus pernelyg šventvagiškai pasakyta: šventos Motinos ašaros, liejamos dėl savo vaikų…
Dukra Milda
