Sistema visuomet laužo žmogų
Šis spektaklis, kurio premjera vyko birželio mėnesį, tai bendras Gruzijos ir Lietuvos teatro projektas. Spektaklį režisavo Turgay‘us Velizadė (Gruzija) ir Neringa Danienė (Lietuva). Praėjusį pavasarį T. Velizadė dirbo su Rokiškio liaudies teatro aktoriais. Apie spektaklį jis sakė: „Bet kuri sistema, ypač valstybinė, visuomet laužo žmogų. Dažniausiai mes prisitaikom – iš baimės arba dėl ramesnės, patogesnės būties. Bet kartais į mūsų gyvenimus tyčia arba netyčia įsiveržia žmonės, užduodantys klausimus. Kitokie žmonės. Ir jie mus keičia.“ Anot režisierių, spektaklyje „Didro. (Ne) Laisvės istorija“ kalbama apie prigimtinę žmogaus teisę į laisvę, pasirinkimą, nuomonę ir anksčiau ar vėliau pribręstantį pasipriešinimą sistemai.
Pjesės autorius Nodaras Dumbadzė – keisto likimo gruzinų XX a. literatūros klasikas. Tėvas sovietų sušaudytas kaip tautos priešas, motina kentė tremtį, o Nodaras vis tiek tapo populiariu rašytoju, gvildenusiu nepatogias, gilias temas, ir netgi buvo apdovanotas Lenino premija. Jo žmona juokavo, kad cenzūra pati nesuprato, kaip tai galėjo įvykti…
Projektą rėmė Lietuvos kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba ir Gruzijos kultūros ir paminklų apsaugos ministerija.
Spektaklis pastatytas birželio mėnesį, jau suvaidintas keliolika kartų, dalyvavo keliuose teatrų festivaliuose.
(Daugiau – šeštadienio „Gimtajame…“)
