Anelė Čirūnaitė: „Jei esu prastai nusiteikusi, sodina į mašiną ir veža ieškoti lobių“

– Trumpai prisistatyk, ką veiki gyvenime?

– Aš Anelė, man 34 metai, auginu dvi dukras (6 ir 3 m.), dirbu viename Rokiškio darželyje. Be lobiavimo, mėgstu žygius dviračiu, keliauti, gaminti maistą, piešti ir dar daugybę smulkesnių veiklų.

– Kas tave patraukė ieškoti lobių?

– Pagrindinis dalykas, kuris mane patraukė, – žmonių išradingumas. Kur ir kaip išradingai jie gali paslėpti lobius. Atrodo, penkerius metus vaikščiojau pro tą patį miesto suoliuką, o pasirodo, po juo slėpėsi lobis. Visa tai mane labai žavi. Taip pat labai mėgstu keliauti, tad ši veikla puikiai tinka keliaujantiems.

– Kaip tai vyksta?

– Viskas vyksta labai paprastai. Telefono programėlėje arba oficialiame puslapyje susirandi vietą, kurioje esi ar į kurią keliausi. Žemėlapyje pamatai ten esančius lobius, jų aprašymus, koordinates, užuominas ir tipus. Pvz., lobio užuomina – magnetinis. Savaime aišku, jo neiškosi medyje, o dairysiesi metalinių konstrukcijų ar metalinių paviršių.

Lobiai būna kelių rūšių. Štai pagrindinės, kurias išskirčiau:

• Tradiciniai – koordinatėse rasite paslėptus lobius.
• Mystery – reikia atlikti ar išspręsti kažkokią užduotį norint gauti lobio koordinates. Tai dažniausiai gali atlikti namuose, prieš lobio paieškas.
• Multi – kai turi eiti į tam tikrus taškus, skaičiuoti, atsakinėti, sudėti gautus atsakymus ir taip sužinoti koordinates.
• Virtual – kai lobio koordinatėse nėra, tiesiog reikia nusifotografuoti prie kažkokios skulptūros, fontano ar pan.

Tai tik keletas tipų. Aptikęs lobį (dažniausiai dėžutę), randi ir popierėlį, knygutę ar sąsiuvinį, į kurį užrašai savo vardą bei atradimo datą. Savo įrašą paskelbi programėlėje ar internetiniame žaidimo puslapyje. Taip skaičiuojami taškai už atrastus lobius. Yra viena nerašyta taisyklė: jei lobyje radai daiktą, kuris tau pasirodė reikalingas, vietoje jo turi palikti tokios pat vertės kitą. Vertėtų pasisaugoti aplinkinių, nes ir juos gali sudominti, ką gi jūs čia veikiate. Neretai žmonės, netikėtai atradę lobį, tiesiog jį išmeta ar sugadina.

Istorija iš paskutinės kelionės: dukra labai norėjo lobyje buvusio lipduko, tai „paaukojo“ ilgai saugotą ir mylėtą džiovintą varlę.

– Kas tau yra geocachingas?

– Šį pavasarį suėjo 10 metų, kai užsiimu šia veikla. Teko pakliūti į lobių ieškotojų Lietuvos TOP dešimtuką. Man tai laisvalaikis, atsipalaidavimo būdas, pabėgimas nuo visko. Kartais tiesiog sėdžiu ir dairausi po virtualų žemėlapį, žiūrinėju, kur galėčiau ateityje nukeliauti, galbūt atsirado naujų „taškų“. Neretai ir planuojamos kelionės maršrutus dėliojime pagal „Geochaching“ žemėlapį, nes lobiai nuveda į įdomias ir turistams nematomas vietas. Šeimoje jau juokaujama: jei Anelė prastos nuotaikos, sodinam ją į mašiną ir vežiam ieškoti lobių.

– Kokia situacija Rokiškio rajone?

– Rokiškio mieste galite rasti keturis paslėptus lobius, o rajone – per penkiasdešimt, tad pradedantieji tikrai turi ką veikti ir nekeliaudami labai toli. Seniausias, 2014 m., paslėptas lobis Rokiškyje – dvaro sode. Miliūnuose paslėptas 2009 m. Beje, pastaruoju metu ir pati „užsikabinau“ lobių „gamyba“, turiu porą laukiančių savo eilės, dvylika esu paslėpusi, bet išlikusių šiuo metu – devyni.

Rokiškėnų, ieškančių lobių, neteko sutikti, nors numanau, kad jų yra ne vienas.

– Kiek esi suradusi lobių? Kuris įsimintiniausias ir toliausiai surastas?

– Esu suradusi 2 245 lobius. Toliausiai surastasis Fuerteventuros salose, kurios priklauso Kanarų salynui ir yra už daugiau nei penkių tūkstančių kilometrų.

Istorijų turiu išties nemažai. Teko ir naktimis karstytis apleistuose dvaruose, pasišviečiant prožektoriumi, kur, gink Dieve, dieną tikrai nebūčiau prisivertusi eiti. Ne kartą teko lipti į kalnus, o po to klijuoti pleistrais nutrintas kojas, apsilankyti privačiose valdose, laipioti medžiais ar metaliniais strypais. Aplankiau kelias apleistas vilas, kur vaizdas atsiveria į vandenyną: rodos, surask lobį, pasiklok miegmaišį ir miegok – toks grožis prieš akis.

Turbūt juokingiausia istorija nutiko kelionėje į Rodo salą. Tuo metu laukiausi, bet vis tiek nusprendėme surasti lobį, išsinuomojome automobilį. Draugai manimi rūpindamiesi bandė privažiuoti kuo arčiau lobio. Nekreipėme dėmesio į įspėjamuosius ženklus, o vėliau teko gailėtis, nes pakilo jūros lygis ir vanduo vos neapsėmė automobilio. Patys niekaip nebeišsikrapštėme, vietinių džipas taip pat nesugebėjo mūsų ištraukti, tad teko rankomis kasti smėlį ir šiaip ne taip, aplinkinių padedami, ištrūkome iš jūros gniaužtų.

Teko ir nusivilti. Kai kurie lobiai, sprendžiant iš aprašymo, turėjo būti įspūdingi. Lobis Koso saloje buvo paslėptas burbuliuojančiose versmėse ir aprašytas vos ne kaip pasaulio stebuklas. Paguglinę nusprendėme naktį eiti 6 km pėsčiomis to stebuklo. Radom. Tai tebuvo burbuliuojanti bala, kuri apsėmė kojas iki gurnelių. Turbūt, ne sezono metu pakliuvome.

Įsimintiniausiais pavadinčiau du. Pirmasis – Vilniaus žvėryno rajono lietaus kolektorius. Siauri, ankšti koridoriai, lindimai į vamzdžius lyg kokiame „Super Mario“ kompiuteriniame žaidime. Žmonėms, kuriuos kamuoja klaustrofobija, šios vietos nerekomenduočiau.

Antrasis – mano ir vyro pirmasis pasimatymas ieškant lobio. Susitikome Juodupėje. Jam teko atvažiuoti iš Kauno, o man – iš Bajorų.

Apskritai kalbant, kiekvienas lobis yra nepamirštamas. Siūliau šią veiklą išbandyti žmonėms, kurie nenustygsta vietoje, mėgsta keliauti, atrasti naujas vietas ar tiesiog pabėgti iš namų.

Projektą iš dalies remia: