Privalomoji pradinė karo tarnyba. Ar jos reikia bijoti? Ir kas yra tikras Lietuvos patriotas?

– Kiek Jums metų, ką iki tarnybos veikėte?

Aivaras: – Man 19 metų, šiuo metu tarnauju Lietuvos kariuomenėje. Iki tarnybos sukausi muzikos industrijoje, kūriau muziką bei grojau kaip didžėjus įvairiausiuose renginiuose.

Edvinas: – Man 24-eri, iki tarnybos dirbau Kaune.

Simonas: – Šiuo metu man 27 metai, baigęs mokslus, persikrausčiau į Vilnių ir ten dirbau.

Deividas: – Man 22-eji, dirbu įmonėje „Restaura“, priklausau „Alchemikų“ bendruomenei ir atlieku tarnybą KASP 506-ojoje kuopoje.

– Vieni iš Jūsų atlikti pareigą Lietuvai pasirinkote savanoriškai, kiti buvote pašaukti. Kokie jausmai apėmė?

Aivaras: – Ilgą laiką jaučiau norą tarnauti Tėvynei. Visada žavėjo ginklai, taktikos bei komandinis darbas. Manau, didelę įtaką padarė vaikystėje žaisti kariniai kompiuteriniai žaidimai. Nemažai pažįstamų, draugų yra baigę tarnybą, tai irgi pastūmėjo mane šio sprendimo link.

Edvinas: – Gavęs šaukimą tikrai negalvojau, kad reikės eiti tarnauti, maniau, pasitikrinsiu sveikatą, ir viskas. Buvau pakviestas aukštu numeriu. Sužinojęs, kad visgi reikės tarnauti neišsigandau, pagalvojau, jei reikia, tai reikia, nors noru netryškau.

Simonas: – Iš pradžių buvo jaudulio, nežinojau, kur teks tarnauti, su kokiais žmonėmis, apie kariuomenę prieš tai negalvojau, nežinojau, kaip ten verda gyvenimas, bet per daug neišsigandau.

Deividas: – Apie savanorio tarnybą galvojau ilgą laiką, nuo mažumės žiūrėdavau įvairius karinius filmus, atsiradus soc. tinklams pradėjau sekti įvairius puslapius ir profilius, kur buvo rodoma ir pasakojama apie karo tarnybą Lietuvos kariuomenėje. Tad apsuptas šios informacijos nusprendžiau kada nors tapti Lietuvos kariuomenės dalimi ir prireikus ginti Tėvynę. Tačiau atidėliojau tai kelerius metus, kol sulaukiau šaukimo atliktį privalomąją karo tarnybą. Ši žinia ir stumtelėjo mane į Lietuvos kariuomenę, tačiau dėl tam tikrų priežasčių turėjau galimybę pasirinkti kitokią – KASP kario – tarnybą.

– Kokie dalykai labiausiai nustebino?

Aivaras: – Šiuo metu atlieku tarnybą Kunigaikščio Vaidoto mechanizuotame pėstininkų batalione. Per trumpą laikotarpį kariuomenė išmokė daug naujų dalykų, tokių kaip komandinis darbas, pasitikėjimas ir kt. Mane stebina kitų savanorių karių užsidegimas, pastangos ir palaikymas, kai tarnybos draugai palūžta.

Edvinas: – Buvau paskirtas tarnauti į Kunigaikščio Vaidoto batalioną Rukloje. Praleidęs ten pirmus mėnesius, supratau, kad nėra taip sunku, kaip kiti pasakojo ar pats įsivaizdavau. Taip, reikia priprasti prie fizinio krūvio, kėlimosi anksti, greito tempo ir visos dienotvarkes. Tačiau jei esi motyvuotas, stengiesi, vykdai nurodymus ir klausai vadų – tarnyba tampa įdomi ir įtraukianti.

Simonas: – Tarnavau Rukloje, buvau skyriaus vedlys Kunigaikščio Vaidoto mechanizuotame pėstininkų batalione. Nustebino tvarka, rutina. Nuo pat pirmų minučių supratau, kad čia ne vaikų darželis, į viską žiūrima rimtai. Patiko pratybos, gyvenimas miške, koviniai šaudymai. Kai grįžti į kareivines po ilgų pratybų, supranti, kad lova ir dušas tau teikia malonumą vien todėl, kad turi kur nusipraust ir pamiegot. Nustebino ir tai, kad susiradau gerų draugų, su kuriais iki šiol palaikom ryšį, nors esam iš skirtingų miestų, stengiamės susitikt, kai yra proga.

Deividas: – Šiuo metu atlieku tarnybą Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgų Vyčio apygardos 5-ojoje rinktinėje, 506-ojoje kuopoje. Labiausiai nustebino daugumos karių milžiniškas noras tobulėti kiekviename žingsnyje ir būti dar geresniems kariams nei vakar ar kada nors seniau.

– Yra posakis, kad kariuomenė pakeičia žmogų, paverčia jį geresniu piliečiu ar tikru vyru. Ar tai būtų charakterio savybės, ar tam tikras požiūris. Ar su tuo sutinkate?

Aivaras: – Kariuomenė vienaip ar kitaip pakeičia civilį. Tvarka, kurios privalome laikytis kiekvieną dieną, tampa įpročiu ir tai išlieka civiliniame gyvenime. Vieni įsisavina daugiau informacijos ir ją naudoja civiliniame gyvenime, kiti mažiau, bet dauguma žino, kaip atlikti tam tikrus veiksmus.

Edvinas: – Galėčiau sutikti, kad kariuomenė pakeičia žmogų. Per 9 mėnesius įgauni daug įgūdžių, sustiprėji fiziškai, daug išmoksti. Bent jau man kariuomenėje daug kartų reikėjo perlipti per save, atrodė, nebegali ir nebepajėgi, tačiau nebebūna kitos išeities ir vis tiek padarai. Tokiais atvejais junti, kad tik pats save stabdai psichologiškai, bet kai būni įspęstas į kampa, gali padaryti daugiau, nei galvojai. Tai kiekvienam suteikia daugiau pasitikėjimo savimi ir išugdo valią.

Simonas: – Tai priklauso nuo kiekvieno charakterio. Jei nepasiduosi kareiviškai tvarkai, bus sunku, reikia stengtis ir pritapti, susitaikyti su užduotimis ir stengtis jas įvykdyti. Kariuomenėje reikia komandos, ne vien charakterio, jei nebūsi jos dalimi, bus sunku tiek pačiam, tiek kitiems, su kuriais tarnauji. Ar pasikeičiau aš pats? Nežinau, galbūt tapau truputį ramesnis spręsdamas problemas, supratau, kad reikia tiesiog atsisėst ir ramiai viską apmąstyt, aišku, ir fizinis krūvis išėjo į naudą.

Deividas: – Manau, kariuomenė keičia kai kurių žmonių gyvenimus į gera, nes ji skatina stengtis ir tobulėti ne tik atliekant karinius taktinius veiksmus, bet ir tokius dalykus, kuriuos galėsi panaudoti grįžęs į civilio gyvenimą.

– Kaip manote, ar kiekvieną, kuris atliko karinę tarnybą, galima vadinti Lietuvos patriotu? Kodėl?

Aivaras: – Manau, taip. Mes kaip savanoriai atliekame pareigą Tėvynei, mokomės įvairiausių kariuomenės gudrybių ir taktikų, kad galėtume apginti kilus grėsmei. Esame mokomi mąstyti kritinėse situacijose, veikti greitai ir idealiai.

Edvinas: – Tarnyboje susipažinau su begale naujų žmonių. Ar jie visi buvo patriotai? Nepasakyčiau. Tarnybos pasirinkimo priežastys buvo įvairios: dėl pinigų, savęs išbandymo, pertraukos tarp mokslų ir apsisprendimo, ką veikti gyvenime, ir, aišku, pareigos Lietuvai.

Simonas: – Taip, įgauni tokios patirties, kurios niekur kitur neįgausi.

Deividas: – Manau, taip. Kiekvienas žmogus patriotizmą išreiškia skirtingais būdais – vieni kalba, kokia jo Lietuva yra nuostabi, antras gieda „Tautišką giesmę“, trečias kiekvieną rytą iškelia trispalvę prie savo namų, o ketvirtas tampa Lietuvos kariuomenės dalimi ir, esant reikalui, gins savo šalį.

–Lietuva – ką ji Jums reiškia? Ir Kas yra tikrasis šalies patriotas?

Aivaras: – Man Lietuva yra gimtasis kraštas, čia užaugau ir, manau, čia praleisiu didžiąją dalį savo gyvenimo. Didžiuojuosi šalies pasiekimais, kiekvienas pilietis, kuris garsina Tėvynės vardą, yra patriotas. Tas, kuris nebijodamas garsiai gieda Lietuvos valstybės himną, kuris gina šalį ir jos vardą – tikras patriotas. Skatinu visus ir visas išbandyti savo jėgas ir prisijungti prie Lietuvos kariuomenės.

Edvinas: – Man Lietuva yra mano šalis ir namai. Čia mano šeima ir draugai, myliu šią šalį ir niekada jos nekeisčiau. Patriotas yra žmogus, kuris gerbia ir myli savo šalį, ne kiekvienas patriotas turi atlikti tarnybą, tiesiog turi mylėti savo Tėvynę ir ją saugoti.

Simonas: – Man Lietuva yra Tėvynė, kuriai ginti daviau priesaiką. Mano nuomone, patriotas niekad neatsuks Tėvynei nugaros, ji kaip brolis, sesė, draugas, šeima, o patrioto pareiga tai ginti.

Deividas: – Teko pagyventi užsienyje. Ten supratau, kad pasenti noriu Lietuvoje. Tai vieta, kurioje gimiau, augau ir užaugau. Patriotas man yra žmogus, kuris atlieka vieną vienintelę ir svarbiausia funkciją – padeda Lietuvai, o ne jai kenkia.

Projektą iš dalies remia: