Rokiškėnų gerumas – nuo savanorystės iki donorystės

Meda STANIENĖ: „Tapti organų donore – pasirinkimas, kuriuo didžiuojuosi“

– Kada tapai organų donore?

– Sutikimą tapti organų donore užsipildžiau spalio 9 d. Simboliška, kad tądien kaip tik buvo minima ir Organų donorystės diena. Ji minima kasmet spalio antrąjį šeštadienį. Spalio 18-ąją gavau donoro kortelę ir jos nuotrauka pasidalinau socialiniuose tinkluose. Norėjosi skleisti gražų pavyzdį.

– Kas tam paskatino?

– Mintys tai padaryti galvoje sukosi senokai, tik vis neprisiruošdavau žengti to žingsnio. Tapti organų donoru labai paskatino ir motyvavo galybė gražių pavyzdžių, kurie pasipylė minint Organų donorystės dieną. Be galo gražu buvo matyti, kiek daug žmonių savanoriškai bei neatlygintinai sutiko būti donorais. Tuomet ir nusprendžiau, kad ir man nėra ko laukti, reikia prisėsti ir pagaliau užpildyti sutikimą.

– Kokios emocijos užplūdo?

– Darant gerą darbą visada užplūsta geros emocijos, šiuo atveju taip pat. Kasdien savo viduje nešiodamasis donoro kortelę jautiesi labai gerai. Džiaugiuosi, kad tuomet, kai manęs nebebus, mano pasirinkimas gali išgelbėti gyvybę. Tai pasirinkimas, kuriuo didžiuojuosi.

– Donoro kortelę visuomet turi su savimi. Kodėl?

– Donoro kortelė – tai simbolinis patvirtinimas. Svarbiausia ne turėti ją, o apie savo apsisprendimą po mirties dovanoti organus ir (ar) audinius transplantacijai papasakoti artimiesiems. Kortelės nebūtina nešiotis, kiekvieno pasirinkimas, kur ją laikyti.

– Ar yra artimųjų, priėmusių tokį patį sprendimą?

– Aš labai džiaugiuosi, kad mano aplinkoje yra ne vienas ir net ne keli, o tikrai daugiau žmonių, kurie yra sutikę būti donorais po mirties. Tarp jų ir mano vyras, ir keletas gerų draugų. Smagu, kai aplinkui yra tiek daug žmonių, kurie galvoja ir apie kitus, kurie savo gerumą parodys net tada, kai jų nebebus.

– Galbūt donoro organai išgelbėjo artimojo gyvybę?

– Tokio atvejo artimoje aplinkoje nebuvo.

– Kokius didžiausius mitus esi girdėjusi apie organų donorystę?

– Girdėjau ne mitus, bet „kvailokus komentarus“. Pavyzdžiui: „Kai tau kas nors atsitiks, niekas tavęs negaivins“; „Jei kažkam prireiks tavo organo, ateis ir išstums tave pro langą,  juk čia Lietuva“ ir pan. Tai netiesa.

– Ar tokie mitai pačios neprivertė dar kartą apgalvoti savo pasiryžimą?

– Po tokių pasisakymų supranti, kad tokiems kažką sakyti nelabai verta. Deja, jų požiūrio nepakeisi, ką besakytum. Kiekvienas turime savo nuomonę ir kiekvieną nuomonę gerbiu. Jei kalbama adekvačiai, mielai padiskutuoju, bet kartais suprantu, kad ir pateikusi aiškių argumentų liksiu neteisi, juk jiems „kažkas kažką“ pasakojo ir jie tuo aklai tiki.

Kiekvienas nusprendžiame, kaip elgtis. Aš džiaugiuosi taip pasielgusi. Visiems, kas turi abejonių, siūlau paskaityti mitus ir faktus  donorystės puslapyje – labai aiškiai viskas išdėstyta.

– Kodėl paskatintum ir kitus nebijoti žengti šį žingsnį?

– Aš labai norėjau pasidalinti savo istorija socialiniuose tinkluose su visais savo draugais ir sekėjais. Pasidalinusi gavau daugybę komentarų, kuriuose žmonės rašė ir patys esantys donorų sąraše, o tarp jų buvo ir tokių, kurie donorais tapo dar prieš dvidešimt ar daugiau metų.

Visus skatinu apie tai pagalvoti ir parodyti gerumą. Galbūt po tavęs tavo širdis vis dar plaks kito žmogaus kūne ir džiugins jo žmoną, vyrą, vaikus ir anūkus. Tu gali padovanoti gyvenimą – argi tai nėra rimtas paskatinimas pasirašyti sutikimą? Tikiuosi, mano pavyzdys bent vieną privers susimąstyti ir pasidomėti organų donoryste.

Sandra MACKONIENĖ: „Tam, kad gyvūnas vėl patikėtų žmogumi, reikia didelių pastangų“

– Kiek laiko savanoriaujate beglobių gyvūnų organizacijoje?

– Daugiau nei dvejus metus. Pamenu, pirmąjį kartą paėmiau globoti katiną, kuris su broliu buvo paliktas negyvenamoje sodyboje. Dabar tas katinas gyvena su manimi.

– Jūs globojate neįgalius gyvūnus. Kiek šiuo metu jų glaudžiasi Jūsų namuose?

– Namuose prižiūriu keturis neįgalius kačiukus, kurių eisena ir orientacija yra sutrikusi. Tiek neįgalių gyvūnų globoju pirmą kartą.

Esu globojusi ir sveikus katinukus, šuniukus, šią vasarą mėnesį globojau net ožkytę.

– Kas sunkiausia? Kokių iššūkių kyla?

– Gyvūnai, su kuriais susiduriame mes, dažnai yra ligoti, badavę ar sužaloti. Kad vėl sužibėtų jų akys ir vėl pradėtų tikėti žmogumi, reikia didelio pasišventimo ir pastangų. Gyvūnas – ne žmogus, nepasakys, kai jam skauda.

Neįgalių kačiukų priežiūra, manau, yra tokia pat kaip ir sveikų, nors jie prastai vaikšto, bet yra labai tvarkingi. Žinoma, būna ir nelaimių, kai nebespėja nutipenti į kraiko dėžutę…

– Kas Jus konsultuoja gyvūnams sunegalavus?

– Jei kuris sunegaluoja, visada galime konsultuotis su Rokiškio savanoriais ar Utenos beglobių gyvūnų prieglauda.

– Kokia situacija Jums įsiminė?

– Šią vasarą buvau priėmusi kačiukų šeimą su mama. Deja, visa šeima susirgo maru ir vieninteliam sutriko eisena. Tuomet, atsimenu, daug negalvodama priėmiau sprendimą priimti kačiuką gyventi savo namuose visam laikui,  labai bijojau, kad niekas jos nenorės ir jam teks dienas leisti prieglaudoje.

– Ką Jums reiškia savanoriška veikla gyvūnų globos organizacijoje?

– Savanoriauti man – save pažinti. Atrodo, iš naujo save atrandu. Bet tam reikia pašaukimo, nes tik pasišventęs žmogus gali rinktis stoti į silpnesniojo pusę. Dažnai žmonės nesupranta, kodėl tai darau, o svarbiausia – kodėl už dyką. Kiekvienas padarytas geras darbas mane užveda nepasiduoti ir bent po truputį keisti pasaulį.

Dangira ŠATIENĖ: „Padėti kitiems – labai gera. Tai sunku nupasakoti žodžiais“

– Kaip pavyko spalio viduryje rengta Maisto banko akcija?

– Ši akcija vyksta pavasarį ir rudenį. Šįkart ji rengta anksti dėl galimų karantino apribojimų. Sekėsi neblogai. Anksčiau surinkdavome 1400 vienetų maisto, šįkart tik 874. Tąkart parduotuvėje žmonių buvo kur kas mažiau, todėl ir maisto suaukota mažiau, matyt, įtakos tam turėjo galimybių pasas, apribojęs patekimą į vidų.

– Kam atitenka surinktas maistas?

– Žinome žmones, kuriems reikia pagalbos jau daugelį metų – jiems ir išskirstome. Dalis atitenka Obelių savarankiško gyvenimo namams, Pandėlio ateitininkų katalikiškajai organizacijai ir rajono žmonėms. Bendradarbiaujame su rajono socialinėmis darbuotojomis. Jos ir praneša, kam reikia paramos. Esame suinteresuoti maisto davinių nuvežti rajono žmonėms į užkampius, vienkiemius.

– Kokios emocijos užplūsta žmones, sulaukusius paramos?

– Dabar, karantino metu, išvežioti maisto negalėjome – labai gaila. Kai galėdavome, buvo nuostabu tai daryti – kokie laimingi tie žmonės būdavo. Visiems to maisto reikėdavo, daugeliui mūsų apsilankymas būdavo didžiulis džiaugsmas, dienos praskaidrinimas.

– Maisto banko akcija ne vienintelė, kurioje dalyvaujate?

– Dar advento akcija „Gerumas mus vienija“. Ši vargstantiesiems paremti skirta prieškalėdinė akcija prasidės lapkričio viduryje. Jos metu platiname žvakutes, kartais nuvykstame į įmones ir pasiūlome jų įsigyti, jas platiname prekybos centre „Maxima“, taip pat bažnyčioje. Tikslas – padėti vargstantiesiems.

– Kur gerumo akcija – ten ir Jūs. Ką Jums pačiai tai reiškia?

– Sunku net pasakyti. Man tiesiog gera ir tai sunku paaiškinti žodžiais.

– Ar šiuo metu rajone trūksta savanorių?

– „Carito“ savanoriai prisideda kuo gali, tačiau šiuo metu mums trūksta bent dviejų veiklių ir aktyvių žmonių. Jų padedami galėtume labiau įveiklinti mūsų patalpas, kuriose atsirastų arbatinė. Šiuo metu ji veikia tik sekmadieniais po mišių, o galėtų veikti dažniau.

Su mumis savanoriauja  teisininkės Vilma Kmieliauskienė ir Rasa Čibirienė. Visą mėnesį jos teiks nemokamas paslaugas vargstantiems. Labai dėkojame teisininkėms ir visiems savanoriams, rėmėjams, žmonėms, kurie aukoja ir prisideda prie mūsų veiklos.

– Kaip prisidėti rajono žmonėms?

– Aukos visuomet priimamos bažnyčioje arba pervedimu į šią sąskaitą: „Luminor“ Bank, AS LT704010041500031663. Užsukusiuosius į „Caritą“ dar ir šv. Mato arbata pavaišinsime.

Projektą iš dalies remia: