– Papasakok trumpai apie save. Ką veiki?
– Man 23 metai, laiką leidžiu Vilniuje, kremtu istorijos magistro mokslus Vilniaus universitete, dirbu skaitmeninės komunikacijos agentūroje su socialinių tinklų projektais. Viena iš mano mėgstamiausių veiklų – keliavimas po Lietuvą ir ypatingų vietų ieškojimas. Dažniausiai su draugais sėdame į mašiną ir važiuojame „atrasti“ Lietuvos – nuo apleistų dvarų iki jaukiausių gamtos kampelių.
– Kaip kilo projekto „Besisupant“ idėja? Kodėl pasirinkai sūpuokles?
– Visada turėjau nemažai veiklos, esu pratusi būti apsupta renginių ir žmonių, tad prasidėjus karantinui ir viskam persikėlus į internetinę erdvę pritrūkau nuotykių ir iš to atsidaro „Besisupant“. Kai užsidarė miestai, pagrindiniu laisvalaikio būdu tapo pasivaikščiojimai gamtoje, o kai jau buvo išvaikščioti visi pažintiniai takai, prireikė kiek kitokios veiklos. Seniai galvoje nešiojausi sūpuoklių idėją, tačiau niekaip nesugalvojau, kaip tai turėtų atrodyti, kam tai būtų reikalinga ar kaip tai pristatyti visuomenei. Viena iš priežasčių, kodėl atsidaro „Besisupant“, – noras kai ką padovanoti Lietuvai. Visada jutau turinti daug skirtingų galimybių, vietos veikti ir kurti, todėl norėjosi lyg simboliškai atsidėkoti už visus patyrimus, veiklas ir atradimus, kurių man suteikia gimtoji šalis.
Jaučiu, sūpuoklės turi šiek tiek mistinės galios. Atrodo, paprastas dalykas, kurį išvystame beveik kiekviename kieme, tačiau tose vietose, kur nėra nieko daugiau, vien tik sūpynės, jos sukelia kitokį, didesnį, įspūdį. Pats supimasis yra daugiau nei atrodo – kai supiesi, lyg visas pasaulis po kojomis.
Pagal senąsias tradicijas, supimasis yra gaivališkas ir jaunatviškas veiksmas. Supdamasis per Velykas įsupi žemę naujam derliui. Tai ir vienas iš flirtavimo būdų – jauni vaikinai pasisodindavo merginas ant sūpynių ir vis netyčia prisiliesdavo ar apkabindavo. Supantis lydi krykštavimas ir juokas. Ne vien seni ritualai – ir dabar tai juk valiūkiškas veiksmas, apimtas šypsenos ir juoko, tinkamas ne tik vaikams.
– Sūpuokles įrengti ir palieki tik tam tikrose vietose. Kaip jas pasirenki?
– Kiekviena sūpynių vieta savotiškai ypatinga ir savaip graži. Lietuvoje galima atrasti beprotiškai daug gražių kampelių ir neapsiriboti populiariausiais pažintiniais takais ar lankytinomis vietomis. Dėl to beveik visų sūpynių reikia paieškoti – galbūt paėjėti miško keliukais, pabraidžioti po žolę ar net šiek tiek paklaidžioti. Nepaisant to, vaizdas ir jausmas jas suradus, prižadu, pakerės. Kadangi mėgstu keliauti po Lietuvą, idėjos, kur kabinti sūpynes, gimsta natūraliai – randu gražią vietą ir jau einu ieškoti medžio. Kartais sūpynes kabiname „čia ir dabar“, kartais į atrastą vietą tenka sugrįžti – prireikia daugiau įrankių ir medžiagų.
– Su kokiomis problemomis kabindama sūpuokles dažniausiai susiduri? Ar neteko susidurti su vandalizmu?
– Sūpuoklės – laikinas dalykas, tad dažniausiai leidimas nėra būtinas, tačiau jei randu vietą, kuri akivaizdžiai turi savininką – susisiekiu. Yra buvę tokių atvejų, kai važiuodami į vietą, kur buvome nusprendę kabinti sūpynes, namo grįždavome po poros valandų tobulo medžio paieškų ir dešimties nesėkmingų bandymų. Taip nutiko vos pora kartų. Neretai žmonės ieško sūpynių ir niekaip neranda – tada kyla klausimų, galbūt koordinatės nurodytos netikslingai arba jų tiesiog nebėra. Tokiais atvejais nuvažiavusi aplankyti sūpynių jų tiesiog neberadau. Galiu tik spėlioti, galbūt kažkam jų reikėjo labiau. Vis dėlto dauguma sūpuoklių tebėra savo vietoje ir kiekvienas norintis galiu nukeliauti pasisupti.
– Kaip vyksta darbai? Kas sūpuokles gamina? Kas jas kabina? Galbūt turi pagalbininkų?
– Žinoma. Viena tikrai nieko nepadaryčiau. Sūpuokles kabinu su artimaisiais ar draugais. Mano tėtis – sūpuoklių mecenatas. Jis pasirūpina medžiagomis. Į procesą yra įtraukti visi: mama keliauja ieškoti virvių, tėtis garaže Rokiškyje ruošia lenteles ir draugai, be kurių šio projekto irgi nebūtų. Nepaprastai džiaugiuosi, jog artimiausi žmonės šalia, niekada nesakė „ne“, o į mano mašinos bagažinės turinį, kuris susideda iš virvių ir lentelių, net nebereaguoja.
Sūpynių kabinimo procesas nėra tik virvių rišimas, kelios nuotraukos ir kelionė namo. Geru oru rengiame iškylą, grožimės vaizdais, kalbamės ar tiesiog žvelgiame tolyn. Tai yra puikus būdas paįvairinti laisvalaikį, ne tik išeiti pasivaikščioti gamtoje, bet ir po savęs palikti kai ką, kas atneštų laimės ir kitiems.
– Kiek sūpuoklių jau esi pakabinusi? Galbūt pasidalintum, kur jų surasti?
– Suskaičiuoju 15, tačiau tiksliai negaliu pasakyti, kiek jų vis dar savo vietose. Sunku apžiūrėti visas, nes jų yra skirtinguose Lietuvos regionuose – nuo Vilniaus iki Kuršių nerijos. Visos vietos nurodytos socialinio tinklo „Instagram“ paskyroje „Besisupant“. Tai lyg savotiškas žaidimas – konkreti vieta nėra pasakoma, reikia atlikti papildomus veiksmus jai išsiaiškinti.
Labai džiaugiuosi, kad po ilgos pertraukos sūpynės vėl pasiekė Rokiškį. Ačiū Rokiškio krašto muziejui, kuris suteikė galimybę jas įkurdinti vietoje, kur atsiveria vaizdas į dvarą. Man tai yra išskirtinė vieta, ji asocijuojasi su gražiausiai atsiminimais – juk prie dvaro vyksta didžiausios šventės, mokyklos laikas būtent čia daug būta.
Pastaruoju metu šis projektas tapo daugiau nei papildoma veikla – stipriai prie jo prisirišau ir nežadu sustoti. Nors planų daug, nenoriu savęs riboti ar nusibrėžti konkrečius tikslus – jei jaučiu norą kabinti sūpuokles, tai ir darau; jei nuotaikos neturiu ar nerandu tos vienintelės vietos, nieko nedarau. Galbūt vieną dieną tai išaugs į dar didesnį projektą, o kol kas proceso neskubinu ir leidžiu jam vystytis natūraliai.
– Kur dar planuoji pakabinti sūpynes? Ar turi kokią svajonių vietą?
– Esu pasižymėjusi begalę vietų. Idėjų kyla natūraliai – iš mano kelionių po Lietuvą arba žmonių, pasiūlančių vietas, kuriose sūpynės puikiai tiktų. Man belieka atsirinkti. Norėčiau daugiau sūpynių įkurdinti Rokiškio rajone – namai išlieka namais, vietos čia – brangiausios.
Projektą iš dalies remia:
