Rokiškėnui Jauniui JASINEVIČIUI – tik 18, o jo „sąskaitoje“ – kelerių metų profesionalaus ledo ritulininko patirtis… Prieš pora savaičių kartu su šalies vyrų rinktine Pasaulio ledo ritulio čempionate bronzą iškovojęs vaikinas neslepia: už atrastą gyvenimo aistrą jis dėkingas Rokiškio ledo ritulio treneriams ir be išlygų jį visuomet palaikantiems tėvams. „Žinoma, pasitaiko visko: kartais būna apmaudu, kai, pvz., bendraamžiai švenčia šimtadienį, o aš po sunkios treniruotės guliu lovoje už daugybės kilometrų ir apie bet kokias pramogas galiu tik pasvajoti. Kita vertus, žinau savo tikslus ir svajones, tad per tiek metų išsiugdyta sportininko valia neleidžia nukrypti nuo užsibrėžtų tikslų. Būtent dėl tos „antrinės“ naudos, t. y. valios grūdinimo, kantrybės ugdymo, ištvermės ir veiklos tikslingumo – sportą (nesvarbu kokį) prisijaukinti linkėčiau kiekvienam vaikui, neturinčiam kur dėti energijos. Juolab kad Rokiškyje tam yra visos sąlygos“, – neabejoja J. Jasinevičius.
Pradžia – drebančiom kojom…
Ketvirtajam sezonui Švedijos „AIK Harnosand“ klube besiruošiantis 18-metis ledo ritulininkas Jaunius, paklaustas apie pirmąją pažintį su jį įtraukusiu sportu, šypsosi: „Buvau devynerių ir nė karto nestovėjęs ant ledo su pačiūžomis… Kai draugas pakvietė mane į ledo ritulio treniruotę, labai to norėjau ir tuo pačiu labai bijojau… Ko? Kojos drebėjo vien dėl bandymo išsilaikyti ant ledo, o kur dar būtinybė čiuožti, laikyti lazdą, stebėti visą aikštę… Tačiau treneris Audrius Deksnys sugebėjo patraukliai viską paaiškinti, paskatinti. Taip viskas ir prasidėjo.“
Apie būtinybę augti ir besąlygišką artimųjų paramą
Aplink ledo ritulio „šaibą“, kaip sako pats Jaunius, jo gyvenimas sukasi devynerius metus: tris žiemas ledo ritulį vaikinukas „gliaudė“ Rokiškyje, metus žaidė Daugpilio (Latvija) ledo ritulio mokykloje, pora metų Geležinio vilko sporto mokykloje Vilniuje, o pastarieji treji – Švedijoje. „Kiekvienais metais įgauni patirties, sulauki naudingų trenerių patarimų, bet stiebtis visada yra kur: reikia šlifuoti atsidengimus, priėmimus, dirbti dėl taktikos ir dar begalė kitų dalykų. Už televizoriaus ekrane rodomų ledo ritulio varžybų slypi daug kasdienių treniruočių ant ledo ir sporto salėje, daug pastangų, prakaito ir traumų“, – tikrosios profesionalaus sportininko kasdienybės neslepia J. Jasinevičius ir rodo pačiūžų ašmenų paženklintas kūno vietas: riešą, kaklą, kojas… „Paskutinis randas ant riešo parsivežtas iš prieš pora savaičių vykusio Pasaulio ledo ritulio čempionato Olandijoje. Kai pargriuvau aikštelėje, kitas žaidėjas netyčia atsistojo ant riešo su pačiūža…“ – pasakoja Jaunius ir juokais prasitaria, jog pačiam dėl to nervintis nelabai lieka kada, už jį paprastai tą daro mama… „Teisybę pasakius, jei ne besąlygiškas mamos ir tėčio palaikymas, kažin ar šiandien daryčiau tai, ką darau: norėdami, kad kuo daugiau laiko praleisčiau namuose, o ne bendrabučiuose, jie beveik kasdien mane vežiodavo į Daugpilio ledo ritulio mokyklą, esant galimybėms, apsiginklavę ledo ritulio atributika, visada dalyvaudavo ir tebedalyvauja varžybose, kai reikia – pastumia, pristabdo, pataria“, – neslepia pašnekovas.
Profesionalaus sporto užkulisiai
Vaikinas dėsto griežtai surikiuotą savo dienotvarkę: „7.30 val. – keliuosi, 7.50 val. – jau turiu būti pasiruošęs eiti žaisti ant ledo. Treniruotė vyksta iki 11 val., vėliau – pietūs, poilsis, miegas ir vėl dviejų valandų treniruotė (1 val. – ant ledo, kita – sporto salėje). Vakare dažniausiai benori valgyti ir kristi į lovą. Ketvirtadienis – vienintelė laisva diena, savaitgaliais – varžybos. Per savaitę jų būna maždaug trejos. Tikrai nėra lengva.“ Pasak Jauniaus, sudėtingiausi tie momentai, kai žinai, kad, pvz., tavo bendraamžiai švenčia šimtadienius, o pats guli lovoje po varginančios treniruotės ir apie pramogas gali tik pasvajoti žiūrinėdamas į internetą keliamas draugų nuotraukas… „Kita vertus, žinau savo tikslus ir svajones, tad per tiek metų užgrūdinta valia neleidžia nukrypti nuo užsibrėžtų tikslų“, – neslepia J. Jasinevičius, o paprašytas jais pasidalinti ir su „Gimtuoju…“, nedaugžodžiauja: „Jau ketvirtą sezoną važiuosiu žaisti į Švediją. Kuriam laikui pasirašysiu kontraktą – metams ar dvejiems – dar nežinau. Artimiausias tikslas – prasimušti į Švedijos ledo ritulio lygą „Allsvenskan“, tą pasiekus atsiveria kitos galimybės. Siekių ir svajonių – daug, bet reikia įdėti daug pastangų ir darbo, negailėti savęs, neprarasti sportinės formos, mokytis žaidimo taktikų ir t. t. Ledo ritulininkui vien greičio ir jėgos neužtenka, reikia ir galvą ant pečių turėti.“
Ruošiasi abitūros egzaminams, koncentruojasi į sportą ir švedų kalbą
Kuo dar šiandien gyvena profesionalus sportininkas? „Tiesą sakant, ruošiuosi abitūros egzaminams“, – sako J. Jasinevičius ir neslepia, kad suderinti profesionalų sportą ir mokslus – ne toks jau lengvas uždavinys. „Būdamas Švedijoje bandau mokytis savarankiškai, bet žinant įtemptą treniruočių grafiką ir klubo sportininkams keliamą reikalavimą būti pailsėjusiems, geros fizinės formos, tai nėra lengva… Kaip bebūtų, labiausiai jaudinuosi dėl biologijos egzamino“, – prisipažįsta vaikinas. Paklaustas, kokią specialybę ketina studijuoti, jis sako kol kas taip toli neplanuojantis: „Esu susikoncentravęs į savo sportinę karjerą, todėl artimiausiu metu studijuoti neketinu. Kita vertus, nesu kvailas ir žinau, jog sportininko karjera – trumpalaikė, tad noriu išsilaikyti egzaminus, kurie pravers vėliau, kai ateis laikas rinktis specialybę. Kol kas žinau tik tiek, kad ji bus artima sportui, kokia konkrečiai – bus matyti“, – neslepia jis. Tačiau, kaip paaiškėja besišnekant, mokytis vis dėlto Jauniui yra ką: „Švedijoje žaisiu jau ketvirtą sezoną, o laisvai susišnekėti švediškai – dar ne visada pavyksta, taigi šiemet planuoju mokytis švedų kalbą. Iš pradžių man būdavo sunku bendrauti angliškai, o dabar anglų kalba yra ta, kuria ėmiau… galvoti. Pamenu, mokykloje ją mokytis sekėsi nekaip, bet pasikeitus gyvenimo aplinkybėms – viskas įvyko tarytum savaime. Tikiuosi, panašiai bus ir dėl švedų kalbos. Ar galvoju užsilikti Švedijoje? Teisybę pasakius, laikas parodys, o išmokta užsienio kalba niekada nepamaišys. Švedijoje man patinka daugybė dalykų, vienas jų – vaikai mokykloje turi visas sąlygas per kūno kultūros pamokas išbandyti įvairiausias sporto šakas – nuo slidinėjimo, ledo ritulio iki plaukimo ir kt. Norėčiau ir tikiuosi, jog tokias galimybes artimiausiu laiku turės ir Rokiškio bei visos Lietuvos vaikai.“
Komentaras
Kas labiausiai motyvuoja vaikus sportuoti?
Saulius LIMONTAS, Rokiškio kūno kultūros ir sporto centro direktoriaus pavaduotojas, ledo ritulininkas
Kol vaikai maži, sporto būrelius jiems įprastai parenka tėvai. Kas motyvuoja juos rinktis vieną ar kitą sporto šaką? Tai lemia daugybė niuansų: trenerio gebėjimas bendrauti su vaikais, draugų įtaka ir net tuo metu šalyje vykstantys įvairių sporto sričių čempionatai, pvz., vykstant krepšinio čempionatams daugėja norinčiųjų mokytis mėtyti į krepšį, vykstant ledo ritulio čempionatams atsiranda daugiau norinčiųjų lipti ant ledo ir t. t. Tačiau bet kokiu atveju vienas svarbiausių vaidmenų tenka treneriui ir jo gebėjimui užmegzti ryšį su vaikais.
Agnė Mackuvienė
