Ko tik neteko patirti
Nors skaityti Eleną motina išmokė anksti, vos šešerių, o rašyti ji išmoko pati, į mokyklą pateko tik 14 metų, kai kurie šaltiniai teigia – net 16-os. Ir ne šiaip į mokyklą, o pas švietėją kunigą Joną Katelę. Iš kur jūžintiškiai galėjo žinoti apie Panemunėlio kunigo slaptą lietuvišką mokyklą? Bet paauglė Elena apie ją jau žinojo. Būdama silpnos sveikatos ir netinkama ūkio darbams, ji tėvų prašėsi į Panemunėlį. Čia Elena pradėjo mokytis siuvėjos amato, o slapta baigė trejų metų daraktorių – mokančių kitus skaityti ir rašyti lietuviškai – mokyklą. O ir pateko pas siuvėją daraktorę Anastaziją Pekšytę. Vėliau savarankiškai išmoko rusų, lenkų ir lotynų kalbų. Būdama 18 metų Elena, prisidengusi siuvėjos darbu, pati Panemunėlyje pradėjo mokyti vaikus ir suaugusiuosius. Kitaip, beje, ir negalėjo būti: baigusieji J. Katelės mokyklą įsipareigodavo rašto išmokyti dešimt beraščių žmonių.
Nebuvo sučiupta
Kaip teigia Juozo ir Alfonso Keliuočių palikimo studijų centras, dar gyvendama Panemunėlyje Elena įsitraukė į knygnešių veiklą. Ji platino lietuvišką spaudą, o vėliau pati ją gabeno iš Mažosios Lietuvos. Ji niekada nebuvo sučiupta gabenanti draudžiamus lietuviškus spaudinius. Tiesa, dėl įtarimų jai teko persikelti į Kretingą. Iš čia vykdavo į Tilžę, spaudinius gabendavo iki Bajorų geležinkelio stoties, samdydavo nešikus ir knygnešius, tačiau nemažai knygų nešdavo ir pati. Jas ji slėpdavo krepšeliuose, įsiūtuose į drabužius, arba lagamino pamušale. Pilnas lagaminas neatrodė lengvas. Kartais ji tyčia pereidavo sieną visiškai tuščiomis, kad muitininkams nesusiformuotų įtarimas. Kartą ji vis dėlto buvo nuvesta į pasienio patalpą kratai atlikti. Knygų su savimi tąkart neturėjo, bet turėjo labai svarbių laiškų. Ji slapta ištraukė laiškus iš rankovės ir įdėjo juos į skėtį, kurį paliko vestibiulyje. Taip laiškai nebuvo rasti. Kartą į Tilžę atvykusi knygų Elena sužinojo, kad panaikintas lietuviškos spaudos draudimas.
Atseikėjo 91-erius
Lietuvos švietimo muziejaus surinkti duomenys liudija: knygnešystė sveikatos nepridėjo. Buvo taip, kad, keliaujant į Kamajus, E. Makuškaitės vežimas apvirto. Ji permirko, sušalo, o vėliau susirgo ūminiu reumatu, kuris ją kankino visą likusį gyvenimą. Dėl prastėjančios sveikatos Elena buvo priversta atsisakyti mokytojos darbo. Persikėlė į Kauną. Sveikatai negerėjant, išvyko į Palangą, kur grafienės Tiškevičienės rūpesčiu gavo nemokamą butą ir paramą. Po Pirmojo pasaulinio karo įstojo į Kretingos pranciškonų vienuolyną, bet, būdama silpnos sveikatos, jį paliko. Panevėžyje vertėsi savarankiška veikla, susižeidė koją ir teko viską mesti. Grįžo į Palangą. Paskutiniuosius gyvenimo metus praleido Jūžintuose. O 30 metų, ištarnautų miestelio bažnyčiai, susikaupė, matyt, per viso jos gyvenimo tarnystę Jūžintams: ji rengė vaikus Pirmajai Komunijai.
Kupinam įtampos, negandų ir nesveikatos gyvenimui Dievas E. Makuškaitei atseikėjo 91 metus.
Jei ne Panemunėlis
Ir štai Jūžintų bažnyčioje girdime: Šv. Mišios aukojamos ir už Eleną. Jos jubiliejaus nepamiršo Bindzeliškių, Žiūkeliškių ir Vandenavos kaimų gyventojai. „Tradiciškai renkamės į „Pabraidymus prie Šventosios brastų“, – teigė šių kaimų gyventojai, todėl ir savo iškilių žmonių nepamiršta. Su pagarba jie mini ir Elenos tuometinei scenai parengtą lietuvišką ratelį „Aguonėlė“, amžiams įėjusį į Lietuvos dainų ir šokių švenčių istoriją. Kaipgi ji, mokslus ėjusi kunigo J. Katelės rašto ir spektaklių slaptuose klojimuose, nebūtų pamilusi scenos? Kažin ar bežinotume ką nors apie šią moterį, jei ji taip ir būtų likusi Panemunėlyje. Apie E. Makuškaitę duomenis rinko Kauno, Kretingos muziejininkai, pildė rokiškėnų jau surinktą medžiagą. Ir kažin kaip būtų susiklostęs jūžintiškės gyvenimas, jei ne Panemunėlis.
Rita BRIEDIENĖ
