Vis tiek apie mus ir mums
Kas kita Keistuolių teatro „Turkio spalvos monstras“. Kažkada domėjausi commedia dell‘arte teatru ir jo atbalsiais Lietuvos teatre nuo pat „Vilkolakio“ teatro laikų iki šiol, tai žinojau, ko tikėtis. Carlo Gozzi – vėlyvojo šios italų improvizacinės kaukių komedijos laikotarpio atstovas, išlaikęs improvizacijos dvasią, bet atsisakęs buitiškumo ir nukrypęs į pasakas. Pasaką su orientalistiniais motyvais ir pamatėme. Pasaka kaip pasaka, joje daug viską nugalinčios meilės, kilnaus pasiaukojimo, stebuklų, kuriuos neretai mėgsta net šiuolaikinis populiarusis kinematografas. Be abejo, ir žavių nūdienos intarpų keistuoliškose improvizacijose. O „Keistuoliai“ improvizuoti moka ir mėgsta. Tai ir šiame spektaklyje išvydome keletą tokių perliukų. Gyviausiai salė visgi reagavo ne į kokius nors politinius, pavyzdžiui, anekdotą apie aukštaitį ir žemaitaitį, o apie Rokiškiui aktualius, tokius, kaip projektas naujam teatro festivaliui, kurį galima „pavadinti „Teatro genu“ ir vaidinti žemdirbiams“. Spektaklis vizualus, muzikalus ir žiūrimas be didelių pastangų. Lengvas ir grakštus, muzikalus, kaip „Keistuolių teatrui“ įprasta, spalvingas ir net poetiškas. Tokie spektakliai, nors gal ir nesukelia pusę nakties trunkančios nemigos, bandant apibendrinti tai, ką pamatei, vis tiek apie mus ir mums.
Ir sakyk po to, kad teatras negali būti pranašu…
Kitą dieną pamatėme jau ne spektaklį, o filmą apie šviesaus atminimo lietuvių teatro režisierių Eimuntą Nekrošių. Filmo „Eimuntas Nekrošius. Pradžia“ autorius Audronis Liuga, pristatydamas šį kūrinį apie ankstyvąjį teatro genijaus kūrybos laikotarpį Jaunimo teatre (po to sekė darbas LIFE festivalyje ir „Meno forte“), pasiguodė, kad E. Nekrošiaus spektaklius dabar jau sunku restauruoti, nes daugelio vaizdo įrašai net nebuvo daryti ar išliko tik labai prastos kokybės, tad remtasi ir foto medžiaga, garso įrašais.
Mano kartai tie spektakliai – „Kvadratas“, „Meilė ir mirtis Veronoje“, „Pirosmani, Pirosmani“, „Dėdė Vania“, „Ilga kaip šimtmečiai diena“, „Nosis“ – buvo kaip kitokio teatro pažadas ir pavyzdys, įkvėpimo šaltinis ir teatro kokybės matas. Gal nė vienas tos kartos režisierius neišvengė vienokių ar kitokių Maestro įtakų, bandymų sekti, noro būti panašiam. Nekalbant apie begalinį susižavėjimą ir iki šiol išlikusį norą tuos spektaklius žiūrėti šeštą, aštuntą ar dvyliktą kartą, kad galėtum vėl pasinerti į magišką nekasdienio teatro pasaulį. Dar dabar kartais pagalvoju apie teatro klubą, kur galima būtų peržiūrėti vieną ar kitą spektaklį, kurio dabar gyvai jau nebepamatysi, persukant atgal, nagrinėjant ir aptariant atskiras scenas. Juolab, tokių galimybių šiuolaikinės technologijos suteikia.
Audronis Liuga po filmo žadėjo jo aptarimą, bet vietoj to pasiūlė dar vieno pusvalandinio filmo „Tėvo kėdė“ apie tą patį Eimuntą Nekrošių peržiūrą. Gaila tų nedaugelio, kurie atsisakė šios galimybės, nes buvo verta. Vienas paskutinių interviu su Režisieriumi po „Jobo knygos“ premjeros Venecijoje ir pasivažinėjimas po jo gimtąją Šiluvą sužadino tik dar daugiau prisiminimų apie Maestro spektaklius. Aš pats vis dažniau prisimenu „Nosies“ sceną Maskvos Didžiajame teatre, kur vis daugėja balerinų kerziniais batais. Ir sakyk po to, kad teatras negali būti pranašu.
Į naudą
Tas pats Audronis Liuga, pristatydamas savo filmą, anonsavo ir šeštadienio Vilniaus Jaunimo teatro spektaklį „Pranašystė“ pagal austrų dramaturgo Peterio Handkės pjesę (režisierius Justinas Vinciūnas), kaip ateities teatro reiškinį. Tik tiems, kas ne šiandien ir ne vakar pradėjo domėtis teatru, ta ateitis ne tokia aiški. Nobelio premijos laureato P. Handkės kūryba ir Lietuvos teatre nėra kažkokia nematyta naujovė. Šio autoriaus pjesę „Publikos išplūdimas“, parašytą dar tolimais 1966 metais, prieš daugiau kaip 20 metų (1993 ir 2001) Kauno mažajame teatre ir Vilniaus Nacionaliniame dramos teatre jau statė Valentinas Masalskis. Visai suprantamas ir gerbtinas jauno režisieriaus noras eksperimentuoti, statyti spektaklį, kuris tarsi neturi nei siužeto, nei aiškesnės klasikinės dramos konstrukcijos, yra net absurdo dramos paribiuose. Tik tokie eksperimentai kartojasi teatre panašiai kas 20 metų ir, deja, neveda į kiek aiškiau artikuliuotas ilgalaikes naujas teatro formas. Ir puikiai pažįstami šio spektaklio aktoriai – Algirdas Latėnas, Vidas Petkevičius, Saulius Sipaitis, Gediminas Storpirštis – yra turėję ryškesnių ir įdomesnių vaidmenų, ir režisierius J. Vinciūnas, esu giliai įsitikinęs, dar sukurs ryškesnių ir įdomesnių spektaklių. Negaliu sakyti, jog šis spektaklis neįdomus ir visai nepaveikus, bet pasakyti, jog tai kažkas visiškai naujo, liežuvis taip pat neapsiverčia. Neapleido jausmas, jog tai kažkur matyta, girdėta, pažįstama ir ne itin įdomu. Bet festivaliui turėti bent vieną tokį nekomercinį (žiūrovų nedaug, nes visi susodinami scenoje) ir netradicinės formos spektaklį į naudą – apsaugo nuo apgaulingo žinojimo, koks teatras turi būti ir yra.
Prasideda intensyviausia „Teatro geno“ savaitė su intriguojančiais spektakliais, tarp kurių matysime ir ką tik paskelbtame „Teatro kryžių“ nominacijų sąraše paminėtų. Eisiu žiūrėti. Ir jūs taip darykite.
