Pasiruošimas šimtajai Lietuvos dainų šventei Rokiškyje prasidėjo prieš dvejus metus, o joje dalyvavo 285 mūsų rajono žmonės – teatralai, šokėjai, choristai, šventės koordinatoriai. Ne taip kaip žiūrovai, kuriuos suvienijo tik praėjusios savaitės lietuviškas šėlsmas sostinėje, dalyviai sudėtingus programos kūrinius repetavo jau seniai, siūdinosi kostiumus, pirko ir taisė instrumentus, organizavo teminius renginius ir dalyvavo nacionalinėse atrankose. Šiame puslapyje apie emocijas klausiame jų – kolektyvų vadovų ir dainininkų iš Rokiškio rajono, tapusių dalimi vandenyno, kurį žiūrėdami ir klausydami žiūrovai verkė.
Tai – proga prisistatyti
Irena Matelienė
Rokiškio savivaldybės Komunikacijos ir kultūros skyriaus vedėja, choro dalyvė.
Grįžome, pailsime ir kalbėsimės, kuo džiaugiamės, o ką galima ateityje padaryti dar geriau. Nesvarbu, kad kita šventė tik po kelerių metų, pasiruošimą pradėsime jau kitais metais. Norėčiau, kad būsimos dainų šventės atrankose dalyvautų daugiau mūsų rajono kolektyvų. Stengsiuosi, kad vadovai turėtų reikalingą metodinę pagalbą vos tik paaiškės programa, galbūt nacionalinio lygmens konsultantus. Jau žinau, kad daug dėmesio skirsime Rokiškio prisistatymui eisenoje, nes tai nėra tik eisena. Tai – proga prisistatyti. Pats gražiausias šių metų Rokiškio akcentas eisenoje buvo kraštietės Danutės Mažeikienės sukurtas šūkis „Rokiškio širdis gyva. Meilės vardas – Lietuva“. Į jį puikiai reagavo minia.
Nepaprasto grožio ir didybės reginys
Daiva Kundelienė
Obelių gimnazijos Neformaliojo švietimo skyriaus vokalo mokytoja.
Mergaitėms ši 100-mečio Dainų šventė paliko nepakartojamą įspūdį. Tai renginys, dainos pagalba sujungęs tūkstančius į vieną nepaprasto grožio ir didybės reginį. Eitynes, įsivaizdavusios jas kaip varginantį procesą, mergaitės įveikė su šypsena, pakylėtos, įgavusios energijos iš tos tokios didžiulės bendrystės, ne tik iš eitynių dalyvių, bet ir žmonių palaikymo gatvėse, namų balkonuose.
Visos kvėpavome kaip viena
Reda Kazlauskienė
Choro „Re Do“ vadovė.
Dainų šventės „Kad giria žaliuotų“ Dainų diena prasidėjo eitynėmis. Nujaučiau tą emociją. Man labai svarbu, kad mūsų krašto vaikai didžiuotųsi, jog gyvena Rokiškyje. Labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi Rokiškio Rudolfo Lymano muzikos mokyklos choro „Re Do“ choristėmis, kurios buvo atsakingos, dėmesingos, punktualios ir draugiškos. Sakytume, kad visos kvėpavome kaip viena. Į sveikinimus Rokiškiui atsakydavome Rokiškį pristatančiu šūkiu: „Rokiškio širdis jauna. Meilės vardas – Lietuva“, kuris sklido iš širdies ir šildė susirinkusių žiūrovų širdis. (Tiesioginėje eitynių transliacijoje jį galima išgirsti apie 27 minutę.)
Prasidėjus šventei, vaikų chorai, sugiedoję šalies himną ir Jaunimo giesmę, turėjo trijų dalių pertrauką. Vaikų prašiau dainuoti iš širdies ir sekti dirigentą. Pati galėjau rinktis – dainuoti su vaikais ar sėdėti garbingoje vadovų eilėje. Pasirinkau dainuoti. Artėjo IV – „Miško dalis“. Kokia bendrystė, draugiškumas, laukimas, susikabinimas už rankų ir visi judame į estradą. Buvo kažkas fantastiško, kažkoks jausmas, kurio apsakyti neįmanoma. Manau, kad taip jautėsi ir vaikai, nes kai peržiūrėjau tiesioginės transliacijos įrašą, keturiose pirmose „Miško dalies“ dainose kameros vis stabtelėdavo prie mūsų vaikų. Labai apsidžiaugiau, kad finale, dainuojant tokiai masei choristų, dainoje „Dainų dainelė“ kamera stabtelėjo prie mažesniųjų mergaičių: kokia nuostabi emocija jų veiduose.
Einant link autobuso, lėtai judančioje tūkstantinėje minioje, mes taip pat buvome matomos ir girdimos. Aš turėjau žiburėlį, ėjau jį iškėlusi, kad niekas nepasimestų, todėl judėjome kartu su visais ir traukėme dainas. Šaunuolės mūsų mergaitės, nes prie mūsų dainų jungėsi kitų žmonių balsai, kažkas pritarė plojant. Buvo puikus jausmas… Susėdome į autobusą ir prisipildę širdis neišdildomų įspūdžių grįžome namo.
Žmonių jūra ir visi išvien
Rita Baltakienė
Choro „Medeina“ dalyvė.
Nepakartojami įspūdžiai. Ne visada reikia ieškoti ir sakyti, kas blogai, nedejuoti, kad blogai. Geriau pamatyti tuos gerus dalykus. Tai, ką patyrėm – tai žmonių jūra ir visi išvien. Reginys ir renginys buvo fantastiškas. Kai buvau moksleivė, dainų šventėn važiavom su šviesaus atminimo Aldonos Krikštaponienės choru. Tiesa, tada tokios emocijos nebuvo, o dabar iš džiaugsmo verkti norėjosi. Tiesa, aš kaip „Medeinos“ choristė dar turiu labai mažai patirties.
Neįkainojama ir nepakartojama
Rima Bielovienė
Choreografė
Jokiais žodžiais neįmanoma nupasakoti to jausmo, patirto šiomis dienomis.
Prabėgo repeticijų, įtampos ir be galo džiugių akimirkų savaitė. Dalyvavimas Šimtmečio dainų šventėje – neįkainojama ir nepakartojama patirtis.
Viską priimdami atviromis širdimis ir pasitikėdami vienas kitu atidavėme visas jėgas, kad mūsų buvimas čia būtų prasmingas. Ir mums tai pavyko – mes, nors ir maža dalele, prisidėjome prie šio stebuklo kūrimo. Žemai lenkiu galvą ir tariu ačiū savo šokėjoms už pralietą prakaitą, sukurtą grožį, atsidavimą ir begalinę meilę tautiniam šokiui.
Dainų šventės atmosfera užgožia visus repeticijų sunkumus, visus užvaldo euforija ir darna, kolektyvai šoka bei jungiasi į bendrystę… Mūsų draugai, Vasario 16-osios gimnazijos šokių kolektyvas, vadovaujamas Redos Gurski ir padėjėjos Rasos Weiß, iš Vokietijos ir, žinoma, mes – visi jau svajojame apie kitą Dainų šventę.
