Jau iš anksto buvo aišku, kad šiemet „Obelinė“ nebus tokia siautulinga, nes rengėjai nutarė didžiajam šeštadienio koncertui paprastai skiriamus pinigus paaukoti savo šventovei padailinti. Bet didžioji dalis kitų „Obelinės“ renginių vyko kaip ir ankstesniais metais.
Penktadienio vakaras buvo skirtas sporto varžyboms. Vyko ne tik obeliečio, Paryžiaus olimpinio prizininko Šarūno Vingelio naktinis krepšinio 3×3 turnyras, bet ir naktinis smiginis, sutraukę gausybę dalyvių bei sirgalių.
Šeštadienio popietę į bendruomenės salę visus kvietė Obelių bibliotekininkės, kurios kasmet surengia jurginų parodą (jų šiemet buvo net juodų) ir į didesnį pasibuvimą pakviečia iš Obelių kilusį žymų visoje Lietuvoje žmogų. Pernai tai buvo Kauno Nacionalinio dramos teatro aktorius Saulius Čiučelis, o šiemet – bardas, kompozitorius, atlikėjas Jonas Kriauklys-Kovas, kuris, kaip pats sako, vaikščioti, dainuoti ir kalbėti pradėjo vienu metu ir nenustoja to daryti iki šiol, o sulaukęs pensinio amžiaus netgi gali mylimam užsiėmimui skirti visą savo laiką. Jono daina „Unt Abelius“ pagal Valdo Kišūno eiles jau senokai tapusi neoficialiu Obelių himnu, kurį moka didžioji dalis obeliečių, kuo galima buvo įsitikinti ir šio vakaro metu. Turi Jonas ir daugiau dainų pagal Obelių krašto poetų – Gražinos Pitrėnienės, Violetos Kazlauskienės – eilėraščius.
O vakaras prasidėjo akustiškai – Jonas Kriauklys kartu su panevėžiečiu gitaristu Vidmantu Verbicku grojo ir dainavo savo kūrybos dainas (kai kurioms jų pats sukūrė ne tik muziką, bet ir žodžius), o tarpuose tarp dainų atsakinėjo į Gražinos Deksnienės klausimus. Muzikantas prisiminė, kad į muziką jį vaikystėje pastūmėjo brolis Stepas, grįždamas iš tarnybos sovietinėje armijoje 1968 metais parsivežęs gitarą ir išmokęs pirmų dainų. Beje, Stepas dalyvavo ir šiame koncerte, bet tik kaip žiūrovas.
Antrojoje koncerto dalyje skambėjo kiek kitokios, ne dainuojamosios poezijos dainos, kurias Jonas Kriauklys atliko pritariant fonogramos akompanimentui. Bent man pasirodė, kad bardiškoji dalis buvo stipresnė, bet jau minėtai „Unt Abelius“ niekas negalėjo atsispirti. Tad ar reikia stebėtis, kad Jonas susilaukė daugybės aplodismentų, gėlių ir dovanų.
Po susitikimo su Jonu Kriaukliu praslinko vos valanda ir toje pačioje salėje laukė kitas susitikimas – su fotomenininku, vaizdo operatoriumi Dariumi Baltakiu. Darius pristatė savo fotografijų parodą „Aš tave matau“ ir kelis trumpus filmus.
Tai jau nebe pirma Dariaus paroda šį pusmetį, jos viena po kitos atidaromos ne tik mūsų rajone ir ne tik Lietuvoje. Kodėl taip nutiko, papasakojo Vita Mačiulienė. Ne paslaptis, kad šiemet Darius švenčia savo 50-metį. Tad jo gyvenimo draugei Birutei Stankienei natūraliai kilo mintis parodyti žmonėms fotografijas, filmus sukauptus Dariaus kompiuteryje, bet nerodomus ar labai retai parodomus plačiajai publikai. O kai jau kilo tokia mintis, tai atsirado žmonių, galinčių ir norinčių padėti įgyvendinti sumanymą. Taip susibūrė organizacinė komanda: Birutė, Vita, istorikas Valius Kazlauskas. Taip ir užsisuko tas reikalas. Tik tada buvo pranešta pačiam Dariui, kuriam teliko giliai atsidusti ir sutikti su sumanymu.
Na, gal ir neteisinga sakyti, kad pats Darius tik pritaria ir niekuo neprisideda. Pagal projektą Darius turi sukurti trumpą reprezentacinį filmuką apie tą vietovę, kurioje organizuojama jo paroda, ką labai pareigingai atlieka. Tad ir Obeliuose pristatytas trumpas filmukas apie Ramintos šaltinio legendą. Jame nusifilmavo Gražina Pitrėnienė ir Obelių vaikai, kurie taip pat dalyvavo pristatyme ir atidžiai, bet su jauduliu sekė, kaip patys atrodo ekrane.
Beje, filme skambėjo ir jau minėta Jono Kriauklio daina „Unt Abelius“, gražiai susiejusi abu susitikimus ir pademonstravusi, kaip gražiai susisieja mūsų krašto kuriantys žmonės.
Obelių Laisvės kovų istorijos muziejaus istorikai Valius Kazlauskas ir Diana Meškauskienė pristatė ir kitus Dariaus Baltakio darbus, sukurtus bendradarbiaujant su muziejumi ir skirtus Baltijos kelio temai. Vienas iš jų nufilmuotas dar 2009 metais ir jame galima išvysti nemažai jau išėjusių įvykių liudininkų, kitas šiemet ir dar ne visai baigtas montuoti, bet žiūrovai jau galėjo pamatyti jo ištraukas. Valius Kazlauskas prisiminė ir ne vieną naktį praleistą kartu montuojant kartu kurtus filmus.
Iš tikrųjų Darius Baltakys, ko gero, yra iš tų, kurie ir fotografijoje, ir filmuose rūpinasi ne tiek savo paties saviraiška, kiek atskleisti žmones ir aplinką, patenkančius į jo objektyvą. Gal todėl žmonės atsilygina tuo pačiu – dėmesiu ir meile. Gal todėl jo parodos ne tik lengvai organizuojamos, bet ir laukiamos, sutraukiančios daugybę susidomėjusių dėkingų žiūrovų.
Kas dar vyko kuklioje, bet labai jaukioje šiemetinėje „Obelinėje“? Tarp dviejų šiltų susitikimų tilpo valties formos medinės bibliotekėlės, pagamintos antanašiečio meistro Vytauto Urbono, atidarymas Obelių ežero pakrantėje šalia Laisvės kovų istorijos muziejaus.
Sekmadienį nuo pat ryto triukšmavo tradicinis „Obelinės“ kermošius, kuriame didžiausi triukšmautojai buvo Obelių kapela „Malūnas“. O po iškilmingų mišių bažnyčioje koncertavo Rokiškio KC moterų choras „Medeinė“ ir atlikėja Miglė Pivoriūnaitė-Jakšienė.su pianiste Ugne Šnare.
Per daugybę metų matėme visokių „Obelinių“. Šios iš tikrųjų buvo jaukiai šventiškos, beveik naminės. Kaip sielos giminių suvažiavimas.
