Žygio pradžia – Kamajų A. Strazdo aikštėje, kur dar gerokai prieš nurodytą valandą jau būriavosi būrelis gražaus oro ir geros kompanijos sugundytų žygiuotojų. Susirinkus visiems, žygio organizatoriai pasveikino ir nupasakojo maršrutą. Prie sveikinimų prisidėjo Kamajų respublikos prezidentas Vytautas Vilys ir Kamajų seniūnė Lina Zolubienė. Pastaroji kartu su žygeiviais įveikė ir visą netrumpą apie 16 km maršrutą.
Pirmi žygio sustojimai – čia pat Kamajuose. Prie kapinių, kur palaidotas kunigas ir poetas Antanas Strazdas, bei prie memorialo žuvusiems pokario partizanams. Niekas tiksliai ir nežino, kiek jų čia palaidota, spėjama, jog apie šimtą, nors ant paminklo iškaltos tik 58 pavardės. Gal kada ateis laikas archeologų tyrimams šiose dabar krūmais ir medeliais užžėlusiose pievose, kaip tai pernai padaryta Jūžintuose, ir tėvynės laisvės gynėjai bus palaidoti garbingai.
Nuo memorialo Jūžintų keliu pasukame toliau. Vėjas, kiek pakilęs tądien, ūžia ausyse, bet kaitri saulė neleidžia sušalti. Netgi priešingai – kai kurie greitai nusirengia striukes, net megztinius ir žingsniuoja vienais trumparankoviais marškinėliais. Telefonas sako, kad yra tik 12–14 laipsnių šilumos, bet palyginus su, atrodo, dar taip neseniai buvusiais žiemos šalčiais, tai tikrai maloni šilumėlė.
Ties posūkiu į Kamajėlius – pirmas didesnis sustojimas. Vieni ištiesia kojas pakelėje, kitiems ir to nereikia – vaikštinėja, šnekasi su bendražygiais, gaivinasi pasiimtu vandeniu. Prieš išeidamas pagalvojau, kad 15 kilometrų – vieni niekai, tai vandens neprireiks. Paskui dėl tokio kvailo sprendimo gailėjausi, bet žygio paskutiniuose kilometruose į ranką pakeleivės įspraustas mineralinio vandens butelis ir geras gurkšnis iš jo buvo išganingas – palengvino ir kojas, ir kvėpavimą.
Algis Kazulėnas perspėja besiilsinčius žygeivius, kad laukia kokie 2–3 kilometrai sunkiausios maršruto atkarpos, kur gali tekti ir po purvą paklampoti, ir kojas sušlapti. Bet jeigu mašina tokiu keliu pravažiuoja, tai pėsti tikrai praeisim.
Kylame ir sukame iš plataus ir sauso Kamajų – Jūžintų vieškelio link Kamajėlių. Čia tikrai reikia žiūrėti po kojomis ir kartais paieškoti, kur sausiau, nenorint bent jau batų išsipurvinti. Be to, dauguma jau padėjo žieminius batus ir žygiui išsitraukė sportinius batelius. Su jais žymiai lengviau, bet sušlapti kojas irgi greičiau galima. Už Kamajėlių dalis kelio eina ir per mišką, kur dar gana nemažai sniego. Tiesa, jau patežusio, vietomis suvažinėto ir ledu virtusio.
Toliau nedidelis kalniukas, ant kurio vėjo jėgainių parkas, pradėjęs veikti beveik prieš metus, pernai balandį. Iš arti jis, ko gero, dar įspūdingesnis negu iš tolo. 12 vėjo malūnų gamina tiek elektros, kiek kažkada ką tik pastatyta visa Kauno HES (dabar ji jau renovuota ir galingesnė). Gudiškio viensėdyje ir Tytelių kaimo pakraštyje įsikūręs jėgainių parkas – vienas didžiausių Lietuvoje. Trumpam čia stabtelime, apsidairome, pakėlę galvas žiūrime į sparnus. Nieko nepasakysi – didinga.
Iki dar vieno didesnio sustojimo Tyteliuose visai netoli. Čia ne tik pailsime, bet ir aplankome paminklinį akmenį, skirtą vienam Lietuvos partizanų vadų Adolfui Ramanauskui-Vanagui. Čia buvo viena paskutiniųjų jo slapstymosi vietų, iš kurios išvykęs į Kauną, ten buvo suimtas ir sušaudytas. Prie paminklinio akmens žygeivių laukė ir jo pastatymo iniciatorius, tądien gimtadienį šventęs karys savanoris Giedrius Dabrega. Šviesus žmogus, gerus, didelius darbus darantis tyliai. Žygyje dalyvavo ir A. Ramanausko-Vanago šeimą slėpusių šeimininkų anūkė.
Labai trumpos kalbos, bendra žygeivių nuotrauka prie paminklinio akmens ir paskutinė žygio atkarpa iki Duokiškio centre įsikūrusių bendruomenės namų, kur laukė karšta ir soti košė, arbata ir kalbos ne tik apie kojas, kurios ryt ir poryt skaudės, bet ir apie kitus metus, kai visi vėl susitiks jau dvyliktame žygyje, skirtame Kovo 11-tajai.
Tiesa, ne visi žygio dalyviai pasistiprinę patraukė namo. Kai kurie dar pasiliko tądien Duokiškyje vykusiose „Pavasario šauktuvėse“. Bet tai jau kita istorija, kitos dainos ir kita muzika.
