Istorija – diktatorė. Ji skirsto, kuria, naikina neklausdama nei tautybės, nei amžiaus, nei tikėjimo, nei politinių įsitikinimų. Žmonės vienaip ar kitaip privalo jai paklusti, prisitaikyti, todėl retkarčiais išnyksta riba tarp to, kas teisus ar neteisus, priimtinas ar nepriimtinas. Kiekviena mūsų krašte gyvenanti tauta įneša savų atspalvių, įvykių ir su jais susijusių išgyvenimų, kurių neišbrauksi, nes tai – istorija. Faktų nutylėjimas, iškreipimas būtų tolygu istorijos klastojimui. Leidžiamės į Miliūnų kaimą, esantį 7 kilometrai nuo Rokiškio. Pasukus iš pagrindinio kelio kaimo link, tarp posūkių, šalikelėse, išnyra dar sovietmečiu matyti vaizdai, kada rajono mokyklų Ananijaus Ivanovo vardo pionierių būriai suvažiuodavo į sudeginto kaimo tragedijos minėjimus, čia vykdavo daugybė sovietinio meto švenčių paminėjimų, kitų renginių. Tuos laikus mena ąžuolinės skulptūros, kiti žymenys. Kaip ir kuo gyvena šiandieninis Miliūnų kaimas?
Išgarsino tragedija
Miliūnai – kaimas, minimas dar XVII a. viduryje. XIX a. viduryje čia buvo sentikių cerkvė.
Pasak istorinių šaltinių, per Antrąjį pasaulinį karą Miliūnų gyventojai, daugiausia rusai sentikiai, rėmė tarybinius partizanus, kai kurie 1943–1944 m. priklausė jų Žemaitės brigadai. Dalis aktyvistų sušaudyti dar 1941 m. liepą. Miliūnų miškuose buvo partizanų aerodromas – į jį ginklų, šaudmenų, propagandinės literatūros atskraidindavo kariniai lėktuvai. Apylinkėse įvyko partizanų susirėmimų su policija, vienas jų – 1943 m. rugpjūčio mėn., naciai ir lietuvių policija patyrė aukų. Kai kurių šaltinių duomenimis, 1943 m. spalio 4 d. naciai sudegino 4 Miliūnų sodybas. Spalio 13 d. rytą iš Kauno atvykęs didelis nacių baudžiamasis dalinys kartu su nacių žandarmerija iš Rokiškio, Panevėžio apygardos saugumo policija kaimą apsupo ir sudegino. Teigiama, kad sudegintos 67 sodybos su visais pastatais; 64 jų priklausė rusams sentikiams, 3 – lietuviams. Žuvo sentikių popas ir dar trys žmonės. Beveik visas gyventojų turtas buvo sudegintas, nušauti ir gyvi gyvuliai, grūdai išgabenti. Kaimo gyventojai rusai išvežti į Rokiškį, vėliau – į Pravieniškių lagerį, darbams į Vokietiją. Daugelis jaunesnių vyrų pabėgo pas partizanus.
Miliūnai – didžiausias Lietuvos kaimas, nacių sudegintas per Antrąjį pasaulinį karą. Kartu su Miliūnais sudeginti lietuvių gyvenami gretimi kaimai Lauciūnai ir Šlapekiai. 1978 m. sudegintiems kaimams įamžinti pastatytas memorialinis ansamblis – ąžuoliniai stogastulpiai.
Dabar
„Terentijus. Važiuokite pas Terentijų“, – pataria Rokiškio kaimiškosios seniūnijos seniūnė Dalia Janulienė, socialinio darbo organizatorė Danguolė Peciukonytė bei viena kaimo gyventoja paklaustos, su kokiais žmonėmis būtų galima kalbėtis apie Miliūnų kaimo praeitį ir dabartį. Seniūnė priduria: „Labai smagu, kai žmonės susiburia ir veikia kaimo labui. Šiame kaime gyvena sėslūs, iniciatyvūs žmonės. Prieš 3–4 metus jų darbus pateikdavau kaip pavyzdį kitiems.“ Kaip Terentijų surasti? Nurodo ieškoti namo mėlynu stogu.
Namas mėlynu stogu
Šeimininkai mūsų laukia. Atvėręs vartelius, Terentijus Ivanovas pasakojimą apie kaimo praeitį ir dabartį pradeda nuo šalia kelio 2013 m. pastatyto paminklo. Jis skirtas Miliūnų kaimo tragedijos 70- mečiui paminėti. Sugalvotas ir pastatytas T. Ivanovo ir jo žmonos Danutės. Šiame kontekste galbūt nelabai tinka žodis „pastatytas“, tiksliau būtų „sukurtas“. „Tai mano projektas. Kaimas tą įvykį kasmet minėdavo. Kilo mintis įamžinti. Pradėjau rinkti istorinius faktus. 1943 m. sudegintuose Miliūnų, Lauciūnų, Šlapeikių kaimuose gyveno apie 300 žmonių. Tiek šiame paminkle akmenų. Juos sunešė patys žmonės. Kiek trūko, surinkome iš apylinkių“, – pasakoja paminėjimo iniciatorius. Tarp akmenų – iš nušlifuoto akmens gabalėlių sudėlioti namų kontūrai. Jų 74. Tiek sodybų, T. Ivanovo duomenimis, buvo sudegintos. Ateityje planuoja ant kiekvieno namelio užrašyti šeimininkų vardus ir pavardes, tik kol kas esą labai sudėtinga surinkti tikslius duomenis. Juos renka iš gyvų žmonių, kurių mažai belikę, o archyvuose – tiktai bendros žinios. Šlifuoti akmenys yra Bajorų kaimo gyventojo Jono Keliuočio dovana. „Kaime buvo cerkvė, ji liko nesudeginta, tačiau popą Jefimą Vasiljevičių Fitingovą sušaudė. Cerkvę simbolizuoja aukojimas ir varpo skambesys“, – intriguoja šeimininkas ir prašo į angelę įmesti monetą. Metame. Tyla. Metame kitą – paminklo viduje nesiliauja skambėti varpas. Norėdami jį nutildyti, metame dar vieną monetą. Šeimininkas linksmai paaiškina, kad nuo laimingos rankos priklauso – suskamba ar ne (elektronika po kupolu taip pat jo sugalvota ir sukonstruota). Pinigėliai skiriami paminklui išlaikyti. Jo viršuje – aukso spalvos kupolas. Ruošdamasis jį statyti, pašnekovas sakė rinkęs informaciją. Pirmasis sumanymas buvęs uždengti dvišlaitį nendrinį stogą, bet sumanymo atsisakė, nes manė, kad bet kas gali nendres uždegti. Tuomet kilo mintis uždengti skarda. Bebraižydamas brėžinius sumanė galutinį variantą – bus kupolas. Tam, kad išgautų reikalingą formą, pirmiau konstravo karkasą iš vielų. Jis atidengtas 2013 m. spalio 13 d. Į iškilmes buvo suvažiavę apie 200 svečių, valdžios atstovų, muziejininkų. Prie šio paminklo sustoja vestuvininkai, aukoja, fotografuojasi, šeimininkas sakosi juos sutinkąs su muzika.
Šalia paminklo įrengta atminimo plokštė, joje aprašyta kaimus ištikusi tragedija. Plokštę paaukojo verslininkas Andrius Akinis.
Klausiame, kokia Terentijaus profesija, jei tiek įvairių veiklų paklūsta jo rankoms? „Muzikantas, remontuodavau lempinius televizorius, elektrikas, o dabar stalius“, – vardina.
Mėtų arbata iš lėkštelių
Virš vartelių, vedančių į kiemą, pritvirtintas varpelis, įeinant reikia jį paliesti, kad skambesys praneštų šeimininkei apie svečius. Mus sutikusi šeimininkė Danutė sodindama prie stalo įspėja, kad neparagavę arbatos neišvažiuosime, ją gersime pagal rusiškus papročius – iš lėkštelių, rafinuoto cukraus gabalėlio kamputį pamirkydami arbatoje ir atsikąsdami. Sudėtingiausia, pasirodo, ant trijų pirštų laikyti lėkštutę ir… siurbti arbatą. Taip geriama karšta arbata. Atvėsusi – iš puodelių.
Apie bendruomenės suėjimus ir renkamą istoriją
Užsimezga pokalbis apie bendruomenės šventes. Pagrindinės yra dvi: Naujieji metai ir Sekminės. Naujieji metai švenčiami Terentijaus namuose, į juos renkasi kaimo gyventojų vaikai, anūkai. Šeimininkai juos linksmina persirengę Seneliu Šalčiu ir Snieguole.
Per Sekmines į jų kiemą suvažiuoja apie dešimt svečių, tik kasmet vis kiti – iš Rygos, Daugpilio (Latvija), priklauso nuo to, kas kaip gali. Sentikių Sekminių išvakarėse įprasta lankyti kapus, kurių rajone daug, todėl popas juos pradeda lankyti iš anksto, bent prieš dvi savaites. Miliūnų kapinės didžiausios, todėl jose iškilmės vyksta paskiausiai, šeštadienį. Atvyksta giedotojai iš Rokiškio, atliekamos mirusiųjų pagerbimo apeigos. Po jų anksčiau vietoje, ant žolės, susėsdavo ir vaišindavosi, o dabar tai daro Ivanovų namuose, nes atvažiuoja neturinčių kur apsistoti žmonių.
Spalio 13 d. rengiamas sudeginto kaimo paminėjimas.
Sentikiai čia gyvena jau 300 metų. T. Ivanovo motina miliūniškė, o tėvas atsikėlė 1930 m. Pašnekovas apgailestauja, kad sunku rinkti istorinę medžiagą apie kaimą, nes tuometinis popas visus gimimo, krikšto, vedybų ir kitus dokumentus laikė ne cerkvėje, o savo namuose, kuriuose buvo įsirengęs ir biblioteką. Tačiau namai 1943 m. buvo sudeginti. Su jais pražuvo ir visi dokumentai. Po karo grįžę sentikiai ėjo į valsčių registruotis ir ten užsirašė tokius gimimo metus, kokių norėjo. Daugelis pasijaunino. Pašnekovas sakė radęs archyvuose dar prieš Antrąjį pasaulinį karą sudarytą gyventojų sąrašą, tačiau jame surašyti tik tie, kurie turėjo žemės, bežemių nėra. Anot Danutės, buvo gera ieškoti istorinės medžiagos, nes visi geranoriškai padėjo – Rokiškio krašto muziejus, Juodupės biblioteka.
Išsami istorija – nuo 2013 metų
Kuo dar gyvena kaimas? Po 2013 m. atsirado poreikis sukurti bendruomenę, parašyti įstatai, tačiau biurokratiniai dalykai sutrukdė ją įteisinti. Kaimas pradėjo puoštis ir tvarkytis nuo Ivanovų sodybos. „Ten, kur daugiabučiai, grupelė žmonių jau tvarkosi savarankiškai“, – pasakoja pašnekovas. Dabar kaime trylika sodybų, gyvena 30 žmonių. T. Ivanovas atneša keletą segtuvų, kuriuose sudėlioti įvairūs dokumentai ir jų kopijos, laikraščių iškarpos. Juos vartydamas dėsto kaimo istoriją, persipinančią su nūdienos gyvenimu. Tarp jų – seniūnės Dalios Janulienės padėka už bendruomenės telkimą, tuometinio Lietuvos Respublikos ministro pirmininko Algirdo Butkevičiaus padėka už Miliūnų kaimo istorinės atminties išsaugojimą ir bendruomenės sutelkimą įprasminant kaimų tragediją.
Išgirstame pasakojimą apie kaimo gyventoją Gražiną Rušėnaitę, kuriančią eiles gimtadienių progomis, apie jos kurtus kitus tekstus. Jiems Terentijus pritaiko melodiją ir taip gimsta rusiška „čestuška“. Deja, niekas dar nesukūrė eilėraščio ar himno Miliūnams. Kalbame apie dabar „nebemadingą“ tradiciją fotografuotis laidotuvėse. Danutė, rodydama seną nuotrauką, sako: „Jei jos nebūtų, nieko negalėtume pasakyti apie to meto žmones, nes į laidotuves rinkdavosi visas kaimas.“
Emocijos
Bevartant nuotraukas, kalba nuolat pakrypsta apie 2013 m. spalio 13 d. vykusį sudegintų kaimų paminėjimą, geranoriškus rėmėjus ir patirtas geras emocijas. Iš viso pasakojimo ima aiškėti – tai T. ir D. Ivanovams vienas svarbiausių gyvenimo įvykių. Apie tai, kad jiems rūpi šeimos, giminės, kaimo praeitis, buvo matyti iš neslepiamų nuotaikų, kartais graudžių.
Verandoje šalia stalo, prie kurio gėrėme arbatą, prie kurio sėda per šventes čia susirenkantys svečiai, tyliai mūsų klausėsi dar viena klausytoja. Tai armonika. Prabilo, kai šeimininkas jos diržus užsimetė ant pečių ir kartu su žmona jausmingai užtraukė dainas…
