Visi žinome, kad žmogaus organizmas yra ekosistema, sudaryta iš milijardų bakterijų ir kitų vienaląsčių gyvybės formų, kurios nuolat sąveikauja tarpusavyje. Šiuo metu išgyvename sunkius laikus, kurie neleidžia mums jaustis ramiai – tiek dėl karų ir ginklų grėsmės, tiek dėl virusinių infekcijų, kurių atvejų daugėja. Priežastys yra žinomos, tačiau jei dėl ginklų galime tik melstis, tai dėl karščiavimo, skrandžio skausmų, virškinamo trakto sutrikimų ir daugelio virusinių ligų mokslininkų įžvalgos kelia nerimą. Kai kurie iš šių virusų netgi nėra žinomi, o daugelis jų greitai mutuoja. Nėra specifinių gydymo būdų ar vakcinų; mokslininkų teigimu, simptomus galima sušvelninti, galbūt, tinkamai maitinantis, ir tai galėtų užkirsti kelią jų plitimui, dėl kurio kasdien visame pasaulyje miršta tūkstančiai žmonių. Laimei, Rokiškio mieste jau kelerius metus gaminami sūriai su probiotinėmis bakterijomis, kurios atkuria žarnyno ląsteles ir apsaugo mūsų organizmą nuo nemalonių negalavimų. Šia nuotrauka, padaryta mikroskopu (1–1000 kartų padidinimu) „Rokiškio sūris“ mikrobiologijos laboratorijoje, norėta suteikti visiems galimybę pamatyti šių probiotinių ląstelių – Lactobacillus helveticus ramnosus, kaip jos vadinamos – formą. Žinoma, šį nepaprastą vaizdą reikia žiūrėti „širdies akimis“, nes jis gali atskleisti vilties, saugančios mūsų organizmą, galią.
Liepos mėnesį mažose mano vaikystės kaimelių bažnyčiose švenčiamos didžiosios šventės Švenčiausiosios Mergelės Marijos garbei, vyksta iškilmingi atlaidai, bendruomenių susibūrimai ir vaišės. Būdamas mažas vienoje iš šių švenčių išmokau gražią maldą, kurią vėliau, keliaudamas po pasaulį, mokiau kitus savo tikėjimo žmones: Šventoji Marija, Dievo Motina, išsaugok man vaikišką širdį, tyrą ir skaidrią kaip šaltinio vanduo. Išprašyk pas Dievą man paprastą širdį, kuri neleistų pasinerti į savo liūdesį. Didingą širdį, lengvai atsidavusią užuojautai. Didžią ir nepalaužiamą širdį, kurios niekas negalėtų užgesinti nedėkingumu ir kurios niekas negalėtų išvarginti abejingumu. Sukurk man nuolankią širdį, kuri mylėtų nereikalaudama atsakomosios meilės, kuri džiaugtųsi išnykdama kitų širdyse, aukodamasi prieš Tavo dieviškąjį Sūnų. Ištikimą ir dosnią širdį, kuri nepamirštų jokio gėrio ir nelaikytų pykčio už jokį blogį. Širdį, kurią kankina Jėzaus Kristaus šlovė, sužeistą Jo meilės žaizda, kuri neužgis, kol nepasieksime dangaus. Tebūnie taip.
Prof. Angelo Frosio
