Pienas – ne vien žaliava
Atvykome į Rokiškį kaip komanda – su aiškiomis kompetencijomis ir dar bręstančiomis intuicijomis, bet turėdami labai aiškų tikslą. Buvome pakviesti dirbti sūrinėje, kuri tuo metu buvo įprasta gamykla, o netrukus tapo svarbiausia Baltijos regione ir viena didžiausių Europoje. Į pieną žvelgiau ne vien kaip į žaliavą – mačiau jame galimybes.
Ką veiksime Naujaisiais metais?
Diena po dienos, beveik nepastebėdami, kūrėme kažką, kas peržengtų ribas. Gimė aštuoni nauji produktai, sukurti visiškai naujai, pelnę apdovanojimus visame pasaulyje, galintys garsinti Lietuvos vardą net Jungtinėse Amerikos Valstijose ir iškelti šalį į didžiausių sūrių eksportuotojų gretas. Kiekvienų metų pabaigoje direktorius mane pasveikindavo ir užduodavo klausimą, kuris niekada nebūdavo banalus: „Angelo, ką veiksime naujaisiais metais?“
Pieno bakterijos – kariaunos dalis
Mano atsakymu tapdavo darbas, mąstymas, moksliniai tyrimai, naujų projektų gimimas. Analizavau ląsteles, keičiančius formą virusus, trapų balansą tarp kiekviename organizme slypinčio gėrio ir blogio. Mes esame milijardų ląstelių sankaupa, o prevencija – tai bendrojo intelekto forma. Fermentuotas pienas, pieno bakterijos man nebebuvo vien tik maistas – jos tapo gynybos įrankiais, sąjungininkais ir neatskiriama žmogaus kūno ląstelių kariaunos dalimi.
Viena technologė manęs paklausė, ką veiksiu šiais metais. Iš karto kilo mintis: po penkiasdešimties metų asbestas byrės, bus nešiojamas vėjo ir neprašytas pateks į plaučius. Galvojau, kad Europoje būtų galima rasti finansavimą, suburti darbo grupes, sutvarkyti miestą ir sugrąžinti jam švarų orą.
Aš tebesu čia
Tačiau svajonės ne visada tuoj pat tampa matomos. Kai kurios lieka neįgyvendintos – kaip oro uosto projektas, kurį prieš daugelį metų įsivaizdavau: centras jauniems studentams, vieta, kur šalių ir kultūrų mainai galėtų virsti realybe. Aš tebesu čia, bet mintys dažnai skrieja pas draugus, kurie laikui bėgant paliko Rokiškį.
Prisimenu kursus prie Volgos žiočių, dalyvavusius parlamento atstovus, vertėją, kuri man pasakė, kad tarp dalyvavusiųjų buvo archeologė, labai sužavėta mano projektais. Jau tada kalbėjau apie antivirusines ląsteles, apie prevenciją, apie mokslą, galintį numatyti blogį ir užkirsti jam kelią, o ne tik vytis pasekmes.
„Rokiškis be asbesto“
Kai praeidamas pro kapines matau pažįstamų kapus, mintys tampa dar aštresnės. Mezotelioma – agresyvi liga, ji neatsitraukia. Ir būtent tada jaučiu, kad turiu atiduoti visas jėgas – ieškoti gydymo naudojant pieno bakterijas, dar kartą maistą paversti gelbėtoju, kaip būdavo anksčiau.
„Rokiškis be asbesto“ man nėra vien tik šūkis – tai vizija. Tai siūlas, jungiantis mano pirmąją kelionę, komandinį darbą, šalies sėkmę ir atsakomybę prieš ateities kartas. Kantriai ir pagarbiai perdirbant pieną gimė ne tik didžiulė sūrinė – gimė ateities idėja Lietuvai ir Europai, idėja, kuri dar laukia, kol bus įgyvendinta.
Prof. Angelo FROSIO
