Ištuštėjo vieta, bet ne istorija
Nedidelis Armonių kaimas, prieš šimtmetį turėjęs pustrečio šimto gyventojų, kaip ir daugelis atokių kaimų, ištuštėjo. 2001 m. jame gyveno šeši armoniškiai, o nuo 2011 m. gyventojų nebeliko. Tačiau liko čia gimusių ir užaugusių žmonių istorijos. Armonyse 1925 m. birželio 4 d. Ražanskų šeimoje gimė Antanas. Jis – šio kaimo šviesulys – ir aplinkinių kaimų gyventojų minimas su didele pagarba. 1951 m. baigęs Kauno politechnikos institutą tapo Kauno žemės ūkio technikumo dėstytoju. Tokia buvo jo, geodezininko, karjeros pradžia. O vėliau – mokslo laiptais, šuoliais į viršų. Aspirantūra, disertacija, mokslininko vardas. Galybė mokslinių straipsnių apie eiliniam žmogui neįkandamą sritį: vertikaliųjų Žemės plutos judelių ir neotektonikos tyrimus, gravimertinius matavimus, geodezines niveliacijas ir t. t. Jis intensyviai tyrinėjo Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių zonų gravitacinius laukus. 1961 m. A. Ražinsko iniciatyva Mokslų akademijos Geologijos ir geografijos institute įkurtas Geodezijos skyrius, leidžiami mokslo darbai. 1968 m. A. Ražinskas baigė veiklą Geologijos institute ir pasinėrė į pedagoginį darbą Vilniaus, o vėliau Kauno technologijos universitete. Iš Vilniaus persikėlęs gyventi į Kauną, o vėliau – į savo sodybą Kunigiškių kaime (Jonavos r.). 2000 m. čia jis įkūrė Lietuvos geodezijos ir kartografijos muziejų. 2003 m. šis muziejus buvo perkeltas į Kauno aerogeodezijos institutą, kuriame A. Ražinskas iki gyvenimo pabaigos puoselėjo humanistines idėjas.
2005 m. birželyje Aerogeodezijos institute iškilmingai paminėtas A. Ražinsko 80-metis. Ta proga jo bendražygis Algimantas Grigelis jubiliatui linkėjo: „Jeigu dar turi sveikatos, jeigu yra idėjų ir noro kurti, jeigu esi palikęs pėdsaką savo pamėgtoje mokslo srityje, muziejuje, sode, draugijoje, poezijoje, galiausiai Tave žinojusių širdyse – tuomet aštuoniasdešimt – dar tik vasaros pradžia“ (citata iš „Lietuvos valsčių“ knygos „Juodupė. Onuškis“). Deja, žymiam kraštiečiui tebuvo likę gyventi pusantrų metų. Jis mirė 2006 m. gruodyje.
Mokslininkas poetas
A.Ražinsko veikla buvo įvairialypė. Iškilaus geodezininko širdyje daug vietos užėmė kūryba. Jis išleido poezijos rinkinį „Gyvenimo pėdos“ (2002) ir atsiminimų knygą „Tarp geodezijos, geofizikos ir kartografijos krantų“ (2005). Jo eilėse – meilė tėvynei, partizanų laisvės kovų kančios, gimtinės nostalgija. Yra dedikuotų motinai, sudegusiai Juodupės bažnyčiai, mylimajai…
A.Ražinsko poezija (ištraukos)
Palik ramybėj
Palik ramybėj jauną sielą
Stiprus, galingas ilgesy.
Neįgyvendinsim nei vieną
Svajonę karo sūkury!
Ne darbui, ne kūrybos metas,
Kai miris čia, šalia,
Kai baimės nepažįstas retas,
Karžygiai nušaunami miške…
(…)
Praeitin sugrįžus
Šiandieną aplankiau aš praeitį negyvą
Ir vaikščiojau užžėlusiais takais.
Prisiminimuose ėjau per lauką plyną,
Kur praeitį tik aš ir Tu matai…
Ir vėl kuriu praėjusias svajones,
Jaunų dienų skambėjimą girdžiu.
Praeina pro mane jau mirę žmonės
Be jausmo didelio ir be minčių…
(…)
Sudegusiai Juodupės bažnyčiai
Išalkusi liepsna prarijo Tavo kūną,
O pelenus nešioja vėjai…
Mes jautėme širdies sunkumą,
Kai Tu su viesulu kalbėjai
Viršuj, ant kalno, Tu buvai
Dangun įrėmus savo bokštą,
Lėtai ir susimąsčius lingavai,
Žinodamas, žmogus ko trokšta.
O kiek žmonių, pamiršę savo buitį,
Tavy juk meldėsi aklai,
Kiek nuodėmių sunkių atleido
Tavy būvoję kunigai…
Per kaimus, vienkiemius ir lauko plotus
Skleidiei tiesos ir atgailos bangas
Smerkei godumą, norus nežabotus
Ir laiminai pavargusiais rankas.
Išalkusi liepsna prarijo Tavo kūną,
O pelenus nešioja vėjai…
Sava būtim Tu pajutai žmogaus žiaurumą,
Nors Dievo valioje kalne stovėjai.
Verutei
Matau Tave skaisčiausiam rožės žiede,
Girdžiu tave čiurlenime srovės greitos,
Ir vėl atgimasta mano jėgos,
Kai laukiu aš dienos naujos.
Regiu Tavų akių spindėjimą,
patvirtintą vos matomu šypsniu.
Tikiu Tavim kaip saulės patekėjimu,
Kaip vėjo šnabždesiu tyliu.
Su Tavimi sugrįžta mano jaunos dienos
Ir spindesys darbų šviesių.
Tavus virpėjimus sugaunu
Su virpesių gėlių žiedų.
Ir nežinau didesnio ajusmo,
Širdies dainuojamų dainų,
Prisiminimais ir viltim ataustų
Kai Tavo vardą tyloje tariu
(…).
Aukso vertės dovana – muziejui
Armoniškis A. Ražinskas – didelėje Rokiškio krašto muziejaus pagarboje. Už dovanotą Rokiškio grafystės žemėlapį, sudarytą 1848 m. Muziejaus direktorės pavaduotoja Marytė Mieliauskienė sako, jog tai vienas vertingiausių istorinių eksponatų. Rokiškio grafystės žemėlapį (formatas 131×244 cm.) grafo Konstantino Tyzenhauzo užsakymu braižė kartografas Michalas Skinderis, dokumento titule įrašęs datą „1848 m. liepos 1 d.“ ir pasirašęs plano apačioje „Michal Skinder geometra“. Žemėlapis apima žemes nuo Kamajų iki Aknystos, jame pažymėtas kiekvienas upelis, ežeras, pelkė, svarbiausieji tų metų pastatai, matomas reljefas. Išskirtos žemės naudmenos, miškų rūšys, keliai, aukštumos. Iš šio žemėlapio galima sužinoti vietovių pavadinimus, kaimų išdėstymą, tikslius išmatavimus. Daug grafystės vietovių pavadinimų rašyta lietuviškai, net pagal teritorijos tarmę. Dauguma vietovardžių ir hidronimų išlikę nepakitę iki šių dienų, juos galima atsekti pagal sunormintus šiandienos pavadinimus.
Rado ir išsaugojo
Šis žemėlapis, kaip mokymo priemonė, buvo patekęs į 1927 m. grafo Totlėbeno dvaro pastate įkurtą Kėdainių aukštesniąją kultūrtechnikų mokyklą, kurioje buvo rengiami ir geodezininkai. Mokykla nustojo veikti 1944 m. Joje A. Ražinskas mokėsi geodezijos, o vėliau dirbo. Traukdamiesi vokiečiai mokyklos pastatą susprogdino. Dalį geodezinių prietaisų ir kitokių mokymo priemonių darbuotojams pavyko išsaugoti. Unikalų dokumentą – Rokiškio grafystės žemėlapį – išsaugojo mokslininkas A. Ražinskas.
„Jis suprato, kokią reikšmę turi šis žemėlapis. Su mokslininku nebuvau susitikusi. Pas jį važiavo ir žemėlapį atsivežė muziejaus istorikė Onutė Mackevičienė. Tai unikalus ir mūsų krašto istorijai ypač reikšmingas eksponatas. Iš dešimties lakštų, suklijuotų ant drobės. Didžiulio formato, nubraižytas juodu tušu, vietomis spalvintas akvarele. Jame preciziškai sužymėti kaimai, sodybos, palivarkai, balos, pelkės, keliai… Iki smulkmenų. Surašyti pavadinimai. Žemėlapis buvo labai prastos būklės, daug metų laikytas ritinyje, daug kartų lankstytas. Ryškūs keturi horizontalūs ir šeši vertikalūs lenkimai, daug įplyšimų, kai kur trūko fragmentų, smarkiausiai apnykusi apatinė žemėlapio dalis, nemažai vietų popierius nuo drobės atsiklijavęs, apibyrėję klijai. Žemėlapio drobė nešvari, kai kurie įrašai, daryti mėlynu rašalu, smarkiai išblukę“, – vertingos dovanos būklę apibūdino M. Mieliauskienė.
Kodėl – Kėdainiuose?
Muziejus žemėlapį perdavė restauratoriams. 2005–2006 m. jį restauravo Lietuvos dailės muziejaus Prano Gudyno restauravimo centro restauratoriai Eglė Virpilaitienė, Eglė Piščikaitė ir Paulius Zovė. Šiuo metu žemėlapis eksponuojamas ekspozicijoje „Rokiškio dvaras. XIX– X a. vid.“
Kaip Rokiškio grafystės žemėlapis atsidūrė Kėdainių aukštesniojoje kultūrtechnikų mokykloje? „Kėdainiai nebuvo susiję su mūsų grafais. Todėl lieka mįslė, kaip šis žemėlapis atsidūrė vietos mokykloje“, – sakė M. Mieliauskienė, abejojanti, ar kada pavyks sužinoti šios istorinės vertybės kelionę. Yra įvairių pasvarstymų, esą žemėlapis per karą galėjo būti slapta išgabentas iš Rokiškio į Kėdainius bandant jį išsaugoti.
Projektą iš dalies remia:
