– Papasakokite apie savo augintinį. Kuo vardu? Kokia veislė? Ar svarstėte apie kitokį augintinį?
Lina: – Auginame shiba inu veislės šuniuką vardu Hiro. Tai japoniška veislė. Mano sūnus mėgsta japonų filmuką „Big Hero“, kurio pagrindinis veikėjas yra berniukas Hiro, tad šuniukui davėme būtent tokį vardą. Pasirinkome šibą dėl išvaizdos – tai mažas lapinas. Namuose neįsivaizdavau didelio šuns, o šie nedideli (sveria 10–13 kg), smulkūs ir net suaugę panašūs į jauniklius. Norėjome tarpinio varianto tarp katino ir šuniuko, o būtent šios veislės šunys yra katašuniai, dienos metu miega, vakare būna aktyvesni. Labai ilgai ieškojau veislės, kuri mums tiktų ir, kai pamačiau šibas, iškart nusprendžiau, kad šis šuo yra tai, ko mums ir reikia.
Agnė: – Mano šuns vardas Veijo. Senojoje skandinavų kalboje tai reiškia „brolis“. Norėjau kuo keistesnio vardo. Kai perki gyvūną iš veislyno, kiekvienai vadai būna priskiriama raidė, maniškio vadai – V. Labai ilgai svarsčiau, ieškojau kažko ypatingo, radusi galvojau, kad neprilips, nes bus sunku ištarti, tačiau tinka.
Veijo veislė – čekoslovakų vilkšunis. Tai vokiečių aviganio ir Karpatų vilko mišrūnas. Antrojo pasaulinio karo metais čekoslovakai (beje, iki šiol nepasidalija, kuriems priklauso šis šuo – čekams ar slovakams) norėjo išveisti super šunį, kuris būtų protingas ir fiziškai ištvermingas. Ačiū jiems, tai ir pavyko, tik pamiršo, kad laukinis gyvūnas nebus paklusnus ir nelaikys žmogaus savo Dievu. Todėl ir tarnybai šie šunys netiko. Tai itin sudėtinga veislė, tikrai ne kiekvienam, todėl dažnai jie grįžta veislynus, nes žmonės nori „vilko“, bet pamiršta, kiek įdirbio reikia vien ik socializuojant ir bandant pažaboti tokį gyvūną.
Mama man vis sako: „O kada tu nors pasirinksi lengvesnį kelią, ar kitaip tau neįdomu?“ Matyt, Veijo mano gyvenime atsirado, nes tiesiog… reikėjo. Prieš trejus metus pajutau, kad esu pasiruošusi prisiimti atsakomybę ir galų gale leisti sau turėti gyvūną, nes ir gyvenimo sąlygos tam buvo tinkamos. Šios veislės aš nenorėjau, nes apstu informacijos, kokia tai sunki ir daug darbo reikalaujanti veislė, tačiau atsitiko, kaip atsitiko. Neslėpsiu, buvo akimirkų, kai rašiau veisėjai, ar priimtų atgal, jei grąžinčiau? Atsakė: „Žinoma, juk man tai kaip anūkas, bet tu tik pavargusi, susitvarkysi.“ Tvarkausi iki šiol. Esu be galo dėkinga tėvams už palaikymą ir supratingumą.
Aš visad svajojau turėti vokiečių aviganį. Tai va ir turiu pusę.
Išsamiau skaitykite „Gimtajame…“
