– Kai šnekėjom pavasarį, pasakojai sumanymą. Man atrodė, kad tai bus daugiau pasakojimas apie vyro ir moters meilę…
– Čia bus kitas spektaklis. Mes su Linu Pauliuku rinkom medžiagą, ir tavęs prašiau… Taip, apie vyro ir moters santykius. Bet tas spektaklis dar nepastatytas. O šitą Nadia (Ivanova – aut. past.) mane prispyrė padaryti Senjorų dienai.
Kai man buvo 50 metų, teatras padovanojo tą krėslą, kurį dabar panaudojom, ir pasižadėjau, kad po metų prie to krėslo jiems padarysiu kokį nors monospektaklį. Praėjo beveik 15 metų ir tas krėslas pagaliau naudojamas. Kai jau paprašė kažko apie gyvenimą ir mirtį, iš pradžių skaičiau tekstą viena ir supratau, kad man reikalingas partneris, vyras. Tas kitas projektas, jeigu visai nenusensiu, gal ir įvyks, nes medžiagos turim surinkę.
– Kodėl tą partnerį pavadinai Vyro šmėkla? Jis man pasirodė visai ne šmėkla, realus.
– Gal taip gražiau? Juk nėra su juo tiesioginio bendravimo. Daugiau perduodam tekstą. Tik pačioj pabaigoj jis per pečius apsikabina.
– Man pasirodė, kad šitas spektaklis apie neišsipildymą. Paskui pagalvojau, kad kaip tik atvirkščiai – apie išsipildymą. Kaip tau pačiai atrodo? Gal iš viso ne apie tai? Apie viltį?
– Artūrai, Apie ką?
Artūras: – Aš suprantu, kad Nijolė susidėlioja tą maldą iš tam tikrų savo gyvenimo etapų, kurie jai svarbūs. Ji ilgai ieškojo, kaip tuos etapus pateikti. Man atrodo, kad tai tiesiog Nijolės sielos parodymas.
Nijolė: – Man tie tekstai apie tikėjimą. Į žmones kreipiuosi: „Ar tu tiki gyvenimu po gyvenimo?“ „Ar tu tiki?“ Net ir mirtis kalba apie tai, kad užžėlė kelias į rojų, nes jūs nebetikit ir nebesimeldžiat. Gal tas svarbiausia. Tikėti ne tik Dievą, bet ir, kaip O‘Henrio novelėje, tikėti vienam kitu. Atrodo, norėčiau įeiti į kiekvieną širdį ir paklausti.
Vakar per generalinę repeticiją Linas (Pauliukas – aut. past.) buvo mūsų žiūrovas, nes jis tekstą žino, ruošėsi tam vaidmeniui. Jis paskui sakė, kad Mirtis jam pasirodė lyg įsimylėjusi, lyg praradusi viltį, gal reikėtų jai daugiau tvirtumo. Bet mes norim ne tos griežtosios mirties. Mes norim prisijaukinti tą mirtį, turim jos nebijoti.
Mūsų mirtis yra ta moteris, kuri ateina su gėlėm ir palydi tave į vietą, kuri tau skirta, nuramina, o ne ta neišvengiamai baisi.
– Kodėl pastarieji Tavo spektakliai tokie sutrumpėję – pusvalandiniai?
– Aš irgi sau uždaviau tokį klausimą. Kadangi galiu kiekvieną dieną pasakyti, kad jau nebedirbu. Jau turiu atlyginimą užsidirbus. Nuo gegužės mėnesio aš esu laisvas žmogus, galiu bet kada pasakyti „nebe“. Ir jeigu tą pasakysiu vaidindama šituos trumpesnius spektaklius, įskaudinsiu nedaug žmonių.
Daugiau „Gimtajame…“
