– Rašau apie kitą tavo pusę – ne direktorę, o sportininkę, keliautoją, kitų įkvėpėją. Bet vis tiek pradėkim nuo pradžių – kodėl rinkaisi būti mokytoja? Buvo koks pavyzdys?
– Visada sakau, kad reikia klausyti savęs. Juk ir aš nežinojau, kaip viskas susiklostys. Kai buvau maža, labai patiko mano mokytojai, net nepasakyčiau kurie konkrečiai, bet galvojau, kad noriu būti kaip jie. Šiandien, stebėdama vaikus, matau, jog kai kurie aiškiausiai jaučia, ką norėtų daryti ateity. O jei jokios intuicijos nėra, verta išbandyti įvairias sritis. Ar kada norėjau mesti mokyklą? Nebuvo, nes čia man patinka. Nepaisant to, kad vadovo darbas – iššūkių lavina ir nuolatinės abejonės – gerai, o gal negerai. Vieną įveiki, tuoj atsiranda kita. Tai niekada neleidžia nurimti, nes iš paskos, kaip geri kvepalai, seka minčių šleifas.
…vadovo darbas – iššūkių lavina ir nuolatinės abejonės…
– Kas šiandien sunkiausia dirbant mokykloje ir kaip galvoji, kodėl beveik visos rajono mokyklų vadovės yra moterys? Tik Valdis Vaičėnas ir Zenonas Pošiūnas moteriškoj kompanijoj.
– Kiekviena mokykla, kaip ir kiekvieni namai, turi remtis savo patirtimi, tam tikromis vertybinėmis nuostatomis, ir tai yra labai svarbu. Gal kartais nežinant atrodo, „ir ką gi tie direktoriai dirba?“ Žmonės tikisi, kad bet kada, kai paskambins, atsiliepsiu, kad reikiamus dokumentus paruošiu per valandą. Taip tikrai nėra. Darbus, kuriems reikia labai susikaupti, stengiuosi nudirbti ryte, vos atėjusi. Vėliau nieko planuoti jau nebegali, nes pradeda eiti kolegos, turiu spręsti kitus klausimus, bendrauti, patarti, atsakyti, susitikti su tėvais, eiti į pasitarimus, o einant dar susitikti žmonių su savo rūpesčiais ir čia pat juos spręsti. Visa diena prabėga akimirksniu, o tada mokykla vėl nurimsta ir vėl galiu kažką nuveikti su dokumentų krūva. Ir tėvai šiais laikais turi daugiau idėjų, nevengia jomis dalintis. Su visais turiu pakalbėti. Kad ir nedidelės problemos, kiekvienas nori pasikalbėti, išsikalbėti. Mat tai – atsakomybė, o kartu ir adrenalinas. Bet kai kažką išsprendžiu – jaučiuosi puikiai. O dėl moterų? Galvoju, net nežinau.. Juk ir ministrės svarbiuose postuose Lietuvoje – moterys.
Aš moku persijungti iš vienos planetos į kitą.
– Kada į Tavo kasdienybę atėjo sportas? Gal net ne į kasdienybę, kada supratai, kad tai tavo?
– Mokykla labai įtraukia, todėl sau esu pasakiusi, kad laisvalaikis turi būti. Juk jei progimnazija rūpi, norisi net po darbo dar kažką veikti dėl jos. Žinau, kad ir mano kolegos net savaitgaliais dirba, nors to neturėtų daryti. Aš stengiuosi, kad savaitgaliai būtų mano, o juose tenisas, baseinas, dviratis, sporto klubas, koncertas. Po pamokų nueini į klubą – ten jau treneris man diktuoja – toks pratimas, kitoks pratimas, dar padidina krūvį. Aš moku persijungti iš vienos planetos į kitą. Išėjusi po treniruotės jaučiu prisidėjusi bonusų, save nugalėjusi. Tai ir pasitikėjimas, ir nuotaika, ir laimės hormonai. Aš žuvis pagal horoskopą, man viskas lengvai slysta, kai pagalvoju, na, kokie man gali būti rūpesčiai (juokiasi – aut. past.)
…man viskas lengvai slysta, kai pagalvoju, na, kokie man gali būti rūpesčiai…
Vaikystę praleidau muzikos mokykloje, mokiausi dainavimo ir grojau fortepijonu septynerius metus. Kaip ir ne vienas mano bendraamžių. Tada tai buvo įprasta. Buvau labai užimta, bet visada norėjau sporto. Tyzenhauzų alėja grįždama iš muzikos galvodavau, kad noriu ne muzikuoti, o sportuoti, pavydėjau tiems, kurie šalia mano namų, aikštelėje prie ligoninės, žaidžia kvadratą. Tada dar taip tvirtai nežinojau, kad sportas man – tai ne tik fizinė veikla, bet ir būdas jaustis geriau, būti stipresniam ir laimingam! Bet aktyviai tai daryti pradėjau tik ėmusi dirbti mokykloje, Senamiesty. Pradžia buvo tinklinis.
– Girdėjau, kad įkvepi kitus savo pavyzdžiu be jokių pamokymų. Tiems, kas skaitys ir kaskart vis prisižada daugiau judėt, gal nueiti į salę, bet tai vis atidėlioja, ką galėtum patarti?
– Kaip gyventi, kiekvieno pasirinkimas. Jei jau nori, tai tikrai pradėk nuo rytojaus ir nepamesk dėl sunkaus pratimo, blogo oro, tinginystės, raumenų skausmo. Yra grafikas, disciplina – nenukrypk. Ir negalvok, kad pokyčiai ateis per mėnesį. Bet jei nori, viskas įmanoma. Nežinau ką daryčiau, jei negalėčiau sportuoti. Gal daug skaityčiau. Ypač myliu psichologinę literatūrą.
O nenorinčių sportuoti nereikia spausti. Reikia jiems duoti šiek tiek laiko arba tinkamesnio aktyvumo būdo.
Aš azartiškas žmogus. Mat patinka varžytis, „veža“ taškų skaičiavimas.
– Mylimiausia šaka. Ir kodėl?
– Tenisas. Patinka pats žaidimas. Jis – gražus. Anksčiau buvo tinklinis, jį pakeitė tenisas, gera draugų kompanija, kurie neleis tinginiauti. O dar kai tokios geros tinklinio aikštelės Rokiškyje… Aš azartiškas žmogus. Mat patinka varžytis, „veža“ taškų skaičiavimas. Vienas nepažaisi. Mėgstu lenktyniauti, o ne laimėti. Neverkiu, kai pralaimiu, tik sau pagalvoju – „reik tobulėti“, ir vėl stoju. Atsimenu, vienas vyrukas pasakė: „Eisiu žaisti tenisą, ateikit parodykit.“ Bet tenisą įvaldyti nelengva, tiksliau, labai sunku, ir vien reklama – „ateikit ir žaiskit“ čia neveikia. Ir… tenisininkai labai gerai tvarkosi su šachmatais.
Daugiau „Gimtajame…“
Puiku! Neužgęsk, Saule!:)