– Pradėkim nuo Jūsų senelio. Jis iš paties Rokiškio, ar iš kaimo kilęs?
– Iš Jūžintų. Gimęs ir augęs ten. Rokiškį irgi pažįsta, gal yra dirbęs čia šiek tiek, bet labai jaunas išvažiavo į Vilnių – keturiolikos ar šešiolikos metų. Mano tėtis irgi gerai prisimena Jūžintus – atvažiuodavo vasaromis.
– Jūs pati labai anksti išvažiavote į užsienius, į Angliją. Prieš išvažiuodama ką nors bendro su teatru turėjote, ar susidomėjote juo jau ten?
– Šiek tiek mokykloje turėjau bendro. Bet man labiau patiko rašyti. Paauglystėje esu prirašiusi daug pjesių. Norėjau stoti į Muzikos ir teatro akademiją, tik tuomet nerinko nei režisūros, nei dramaturgijos kurso, tai bandžiau stoti į aktorinį, bet neįstojau. Tada nusprendžiau, kad neturiu daugiau ką veikti Lietuvoje ir reikia išvažiuoti. Kad turėjau daug ryšių su teatru, negalėčiau pasakyti, nes teatras gyvenant Vilniuje neatrodė labai prieinamas. Jo, skirto vaikams, paaugliams, nebuvo labai daug tais laikais. Bent jau man taip atrodė. Be to, kai šeima ne iš menininkų rato, pasaulis kitaip į tave žiūri. Ir tu pats galbūt kitaip žiūri į teatrą. Todėl teatras atrodė nepasiekiamas.
– Bet į teatrą neatėjot visiškai atsitiktinai, kaip sakėt viename interviu?
– Atsitiktinai todėl, kad manęs tėvai niekad nevedė į teatrą, niekad daug nedalyvavau spektaklių pastatymuose. Mokykloje visai atsitiktinai panorau rašyti pjeses.
– Kodėl būtent pjeses?
– Man tai buvo toks keistas būdas bendrauti su publika, kažką pasakyti, išgyventi. Kažkodėl rašėsi dramos forma. Eilėraščių, prozos nemoku rašyti, o dramos forma artima. Atrodė, mano viduje gyvena kažkokie vaidmenys, žmonės, kurie nori kalbėti. Tai buvo savotiška mąstymo forma – kalbėti nebūnant savimi, kalbėti kito vardu, kito balsu.
Gyvenant emigranto ir imigranto gyvenimą tavo identitetas labai keičiasi ir tu vis bandai rasti būdą priklausyti tam tikrai bendruomenei, miestui, šaliai, kartais pamiršdamas, ką palikai, ko nepasiėmei. Todėl tas atsitiktinumas yra šiek tiek ciklinis – vienas ratas užsidaro ir atsiveria kitas.
– Jei jau kalbam apie atsitiktinumus, ar Rokiškis irgi atsitiktinumas? Ar buvo kažkoks dėsningumas? Kaip atradot tą skelbimą? Kas nors pasufleravo?
– O kiek atsitiktinumas apskritai yra atsitiktinumas? Ir kiek vidinis žinojimas, kur tau reikia būti, ko tau tuo metu reikia iš gyvenimo, iš kūrybos. Skelbimą pamačiau visiškai atsitiktinai. Turbūt naršiau internete darbo skelbimus, žiūrėjau, kas vyksta teatre, ar yra kur nors teatre darbo, ir man tiesiog išmetė Rokiškio kultūros centro skelbimą. Paskaičiau ir galvoju: aš noriu kurti Lietuvoje ir noriu ieškoti pažinčių, kontaktų, erdvės, kur galima kurti. Bet aš pati vilnietė. Negaliu sakyti, kad nenoriu dirbti Vilniuje, bet šiek tiek esu pavargusi nuo didelių miestų. Ta prasme Rokiškis buvo atsitiktinumas. Bet tai atsitiktinumas, kuris mane privertė susimąstyti apie savo šaknis, kad senelis iš čia, kad čia dar yra mano giminių. Apie savo praeitį, kurios net nepažįstu, kuri dar nesąmoninga. Gyvenant emigranto ir imigranto gyvenimą tavo identitetas labai keičiasi ir tu vis bandai rasti būdą priklausyti tam tikrai bendruomenei, miestui, šaliai, kartais pamiršdamas, ką palikai, ko nepasiėmei. Todėl tas atsitiktinumas yra šiek tiek ciklinis – vienas ratas užsidaro ir atsiveria kitas.
Labai geras klausimas apie atsitiktinumus. Kartais tu ieškai net nežinodamas, ko ieškai. Tavo vidinis gyvenimas ar siela kažko nori, o ko – pats nelabai supranti. Ir atsiranda tai, kas atrodo kaip visiškas atsitiktinumas, bet supranti, kad čia yra tai, ko ieškojai. Ar bent arčiau to, ko man dabar reikia.
– Naujausias Jūsų pastatymas – „Still life“ Vilniuje, Meno ir mokslo laboratorijoje. Kaip jis atsirado?
– Šis spektaklis, pačios pirmosios jo idėjos iš tikrųjų atsirado Bristolyje, Anglijoje. Aš su spektaklio režisierium Tomu Bailey, kuris yra ir pjesės autorius, susipažinom prieš 16 metų ir esam kartu dirbę keliuose spektakliuose. Mes tokie kolegos, kurie padirba kartu ir vėl išsiskiria. Jis susisiekė su manimi 2022 metais, sakydamas, kad tik pradeda atsigauti po vėžio ir galbūt norėtų statyti spektaklį apie tą patirtį, bet dar nelabai žino kaip – gal galėtume pabandyti, paimprovizuoti dviese, pažaisti su ta mintim. Mano aplinkoje irgi buvo daug žmonių, sirgusių ta liga ir mirusių nuo jos, todėl man ta medžiaga atrodė irgi labai svarbi. Pradėjom ieškoti būdų, kaip galima apie tai kalbėti. Iš pradžių dar net neturėdami plano, kur galima tokį spektaklį rodyti, koks galėtų būti jo formatas. Po kurio laiko Tomas, kuris daug dirba ne tik Anglijoje, bet ir visoje Europoje, nusprendė, jog tokiam spektakliui galbūt reikėtų tarptautinio konteksto. Pradėjome ieškoti, kas Lietuvoje norėtų su mumis kurti ar bent daryti dirbtuves, užmegzti naują pažintį. Taip atradome Meno ir mokslo laboratoriją, kuri susidomėjo, atsakė, ir susipažinome su jais.
Daugiau „Gimtajame…“
