Praėjusį antradienį Rokiškio rajono savivaldybės Juozo Keliuočio viešojoje bibliotekoje 5-oji rašytojo Liudo Dovydėno premija įteikta rašytojui Vladui Kalvaičiui už romaną „Sustiprinto režimo barakas“. Gausaus būrio gerbėjų pamalonintas autorius teigė pasijutęs aktoriumi, kuriam teikiamas “Oskaro” apdovanojimas.
Kultūrinis reiškinys
Premijos įteikimo šventę pradėjusi viešosios bibliotekos direktorė Alicija Matiukienė sakė, jog
L.Dovydėno premija – tai kultūrinis mūsų rajono reiškinys. Skaitytojams pristatomas geriausias metų romanas, o jo autorius rokiškėnams tampa savas ir mylimas.
Ši premija – ir puikus kultūrinio medsenato pavyzdys. Penktą kartą rašytojo L.Dovydėno sūnus Jonas Dovydėnas atvyksta įteikti apdovanojimo ir laureatą paskatina 15 tūkst. litų premija.
Novelių romane „Sustiprinto režimo barakas“ autorius derina išmonę ir autentiškus išgyvenimus tremtyje. Novelių veikėjų charakteriais, jų pasakojimais ir buities pavyzdžiais, prisiminimais ir svajonėmis atskleidžia lagerių sistemą, mirties tragizmą ir išgyvenimų galimybes.
Humanitarinių mokslų daktarė, docentė Solveiga Daugirdaitė sakė balsavusi už premijos skyrimą būtent šiam V.Kalvaičio romanui, ir tik vėliau susizgribusi: taip pasielgti ją paskatino savanaudiškumas.
„Lietuvių literatūroje Žemaitė pradėjo rašyti artėdama link 50 metų amžiaus. Man atrodo, jog tai riba, kada vėliausiai galima pradėti kurti. Ir man šis jubiliejus ne už kalnų, tačiau laiko rašymams vis dar neatrandu. Laureatas Vladas Kalvaitis literatūros padangėje švystelėjo labai brandžiame amžiuje. Gal jis man bus kelrodė žvaigždė, įrodymas, jog kurti galima pradėti ir vėlyvame amžiuje“, – gausiai bibliotekoje susirinkusiems rokiškėnams kalbėjo p. Daugirdaitė.
Užpildė spragą
Humanitarinių mokslų daktarės nuomone, šiai knygai labai palankus išleidimo laikas: po rašytojos Dalios Grinkevičiūtės 1997 m. išleistos atsiminimų knygos „Lietuviai prie Laptevų jūros“ pasipylė daugybė publikacijų apie tremtį, lagerių žiaurumus, tačiau trūko fundamentalaus kūrinio.
„Pagaliau spraga užpildyta. Autorius iš novelių lyg mažų karoliukų suveria žiaurių kančių istoriją. Šios knygos išskirtinis požymis – grožio žvaigždės blykstelėjimas, autoriaus gebėjimas žiauriame lagerio gyvenime surasti kažką tauraus, gražaus, teikiančio vilties“, – teigė p. Daugirdaitė.
Rašytojų sąjungos sudaryta premijos skyrimo komisija šįkart buvo kaip niekada vieninga. Vos vienas narys balsavo už kitą knygą. „Jei demokratijos nėra, ją reikia sužaisti“, – sakė p. Daugirdaitė.
Premijos steigėjas, daug metų Amerikoje gyvenantis J.Dovydėnas pastebėjo, jog skaityti šią knygą malonu, įdomu, tačiau joje daug nežinomų žodžių.
„Ypač graži, sklandi kalba, gausybė metaforų – dar vienas išskirtinis šios knygos bruožas, todėl kai kurių žodžių net nežino išeivijos lietuviai“, – pridūrė komisijos pirmininkė.
Atgaiva
Komisijos nario, fotomenininko Antano Sutkaus žodžiais, lietuvių literatūra sulaukė atgaivos, puikaus romano apie tremtį ir lagerio žiaurumus. „Tikiu, jog ši premija taps tramplynu į dar didesnę sėkmę – nacionalinę premiją“, – knygos autoriui linkėjo jis.
Pasak rašytojo Vytauto Girdzijausko, Lietuvai atgavus nepriklausomybę buvo tikimasi, jog laisvę pajutę kūrėjai išims iš stalčių ir paklos ant stalo kūrinius, priversiančius aiktelėti iš nuostabos. Deja, vietoj susižavėjimo atėjo nusivylimo laikotarpis: gerų kūrinių nepasirodė.
„Atrodo, jog kūrybos stalčiai buvo užrakinti giliai pasąmonėje, širdyje. Pagaliau jie prasivėrė. Šis novelių romanas pranoko visų lūkesčius“, – džiaugėsi p. Girdzijauskas.
Ąžuolo vainiku V.Kalvaitį papuošė Čedasų krašto žmonės Genovaitė Daugnorienė ir bibliotekininkė Dalia Kumpauskienė, Rokiškio kaimiškosios seniūnijos seniūnė Dalia Janulienė. Laureatą pasveikino knygos leidėjas, savaitraščio „Nemunas“ redaktorius Viktoras Rudžianskas, Kelmės savivaldybės atstovai, šio rajono literatų klubo nariai. Jaudinančios ir sukrečiančios premijuotos knygos ištraukas skaitė Rokiškio liaudies teatro aktorė Rūta Žumbakienė.
Dvilypis jausmas
Pats laureatas sakė, jog jį apėmė dvilypis jausmas. „Žnaibau sau į šlaunį ir klausiu: „Ar tu esi tas, kuris gimei Radviliškyje, už tėvynę 5 metus kalėjai lageryje, 4 prabuvai tremtyje? Ar tai – kažkoks fantomas, šmėkla, kurio aš visai nepažįstu?“ – išgyvenimais dalijosi p. Kalvaitis.
Rašytojas neslėpė: padėkos žodžiai jį jaudino. „Pasijutau lyg būčiau aktorius, kuriam už viso gyvenimo vaidmenis įteikiamas “Oskaras“, – juokavo p. Kalvaitis.
Garbaus amžiaus rašytojas prisiminė, jog jis augo L.Dovydėno pasakomis, vėliau skaitė jo romanus, o „Brolius Domeikas“ perskaitė net du kartus. Jaunystėje knygos herojų veiksmai jam kėlė juoką, o antrą kartą skaitant buvo be galo graudu dėl lietuvių begalinio noro vienas kitą engti, kandžioti, užgaulioti…
Baimės diktatūra
Anot V.Kalvaičio, rašytojas L.Dovydėnas savo personažo lūpomis kalbėjo apie diktatūros rūšis. Jų yra trys – aistros, pelno troškulio ir baimės. „Visų blogiausia – pastaroji. Lietuviai, iškentę žiaurų penkių dešimtmečių baimės tarpsnį, ir dabar bijo sakyti tiesą“, – apgailestavo premijos laureatas.
Rajono bibliotekininkus nustebino J.Dovydėno dovana. Tvarkant L.Dovydėno biblioteką, buvo rastas senas pageltęs vokas su užrašu „Tėvų žemė“. Jame – žiupsnelis žemės. Iš kur ji pasemta, tiksliai nėra žinoma, nes į Ameriką emigravęs rašytojas apie tai niekada neužsiminė. Šią šeimos relikviją J.Dovydėnas nutarė atiduoti Rokiškio bibliotekai.
Dalia ZIBOLIENĖ
