Dabar mes kultūros sostinė, vadinasi, visos Lietuvos kultūra yra mūsų kišenėj (ne pinigai, gaila… Bet vis tiek). Ir ta aukštesnė dvasinė, ir politinė sava, kiekvienoj užstalėj voliojama, „tai už ką balsuosi Petrai, Jonai, Antanai?..“ Visi tie „savi bičai“, kurie veržiasi tapti valdžios dvariškiais.
Pradedam nuo Klaipėdos.
Po reikalų su dėžute kandidatas į Klaipėdos pagrindinę kėdę buvo dingęs iš eterio. Gal atgailavo, gal meditavo, gal metė svorį… Grįžo su trenksmu. Ir su blonde parankėj. Blaivus (nors niekas tuo netiki), savimi patenkintas taikinys iš visų interneto portalų postringauja apie meilę, „žolę“ ir „fylingą“. Žinantys sako, kad taip vadinasi jausmas gerai parūkius žolės. Kol dar pas mus ne Baltarusija. Galima apie tai rašyt.
Gal pagaliau tai politinės karjeros galas? – normalu būtų klausti po linksmosios viešumon išsprūdusios nakties. Tapinas, Rokiškio scenoje cituodamas Masiulio postą: „Aš žinau, kodėl esu LAISVAS“, tyčiojasi – „todėl, kad teismo procesas dar nesibaigė“. Čia ne kokia nors nykštukinė gėdelė, kai netikėtai užklupti būsimi Rokiškio merai nežino, kiek šalių Europos Sąjunga turi, ir svajoja… „apie pietus su žmona“. Lyginant su aprašomu kontekstu, mūsų kandidatai – nekaltos mergelės. Gal čia tyla prieš audrą?
O Klaipėdos atveju buvo kažkaip labai jau tiesmukiškai vulgaru. Spjauta tiesiai. Maždaug „vargšeliai jūs, žmonės, nežinot, ką reiškia „krikštatėvių“ klano dalimi būti“. Žiūrint per Adamkaus ar Landsbergio lygio prizmę – apgailėtina. Bet… šiandieninė politika – nenuspėjamas mokslas. Genų mutacijos. Gyvatė, kuriai nupjauta galva keliomis atauga, o per machinacijas prarasti taškai – pasidvigubina. Fantastinis filmas, kur vanduo tampa vynu, varlė – princu, Greta – rašytoja, Aurelijus – Sveikatos Dievu, Šimonytė ir Nausėda – Grybauskaitės įpėdiniais, Rokiškis – Indijos automobilių (iš jų dirbs skardines) stovėjimo aikštele, skelbimų portalas – žiniasklaidos lyderiu, o Saulius – Prezidentu. Ir apskritai įmanoma viskas…
„Chebra, padarom iš to „piarą“? Jaunimas ant Masiulio „kibs““, – žinant purvinus slidaus mokslo labirintus, turėtų svarstyti greitoji į keblias situacijas pakliūvančių kandidatų pagalba – viešieji ryšiai. Tie, kuriems bloga reklama – dar geriau. Atkreipia dėmesį. Neplanuotos auditorijos. Kanapių augintojų, pardavėjų, Amsterdamo mylėtojų ir šiaip laisvų sielų. Gal nemačiusių, kaip atrodo balsadėžė.
Įmanomas (tik Lietuvoj) Klaipėdos meras iš tiesų nėra pagrindinis veikėjas. Ne apie jį daina. Tiesiog šiuo atveju tai arogantiškos politikos klonas. Kažkas tokio, kas Lietuvoje dauginama lyg spausdintuvu…
Bet ar laisvom sielom rūpi masiuliai? Kurių neatsimins po penkerių metų. Geriausiu atveju. „Kur visi tie ministrai dabar? O aš kaip buvau dailininkas, taip ir esu“, – yra sakęs menininkas Rimas Zigmas Bičiūnas – mūsų Rokiškio krašto garbės pilietis. Tada, berods, klausiau, ar jam apskritai rūpi, kas pas mus premjeras? Bet premjeras SS – ne kultūros sostinės tema. Ne mokytojų, ne kultūros, ir taškas. Nebent saviveiklos. Aiškint – lėkšta, dulkėmis apsineštume. O mums nereikia, mes – sostinė. Ir taip reikalų turim.
Tai vieta, kurią pirmajam savo vizitui pasirinko naujasis kultūros ministras Kvietkauskas. „Jis atvažiuoja į Tapino laidą, kartu apžiūrės ir mus“, – šypsosi Irena Matelienė. Na ir kaip, apžiūrėjo? „Fainas ministras“, – konstatuojama. Bent jau iki ministrystės jis buvo toje grupėje, kuri žada išleisti sušaudytos mūsų krašto žydės Matildos Olkinaitės eiles, jis – iš literatūros pasaulio ir jis kalba apie šventąjį Šepką… Ne apie „žolę“. Gyvas žmogus – ne marionetė. Ko gero, per daug įsijaučiau.
Bet… „auksinis protas“ Eligijus pastato ant žemės. „Gilinuos į šventumo problemą. Spektaklis toks. Apie stebuklus ir šventumą, apie tai, kaip šventasis Kazimieras nusileidžia į žemę padaryti stebuklo. Ir padaro. Tik nelabai kam reikia. Tiksliau, reikia, bet visai ne to. Ne vyties debesyse. Visiems reikia meilės ir pinigų. Dar valdžios“, – sako.
Vis tiek lieku prie savo – nepriklausomai nuo merų, ministrų, premjerų, tik tai, kas padaryta be sielos, iš įpročio, tuštybės, šiaip sau – pasmerkta. Dingti, supūti, mirti ir žlugti. O iš vidaus jeigu, iš drąsos, vidaus kario, kaip Šepkos atveju, ir po mirties – prikeliama. Atsiranda vis tiek tas, kas pajaučia, nepražiūri žmogaus (kultūros sostinėj atsirado režisierius Dalius Abaris)… Tada ir stovint baloj ir šąlant visoms ląstelėms neuždraus niekas žiūrėti į dangų ignoruojant kontekstus.
O pabaigai žinia teatro gurmanams. Derybos su Rusų dramos teatru pavyko ir į Rokiškį per „Vaidiname žemdirbiams“ uždarymą teatras atveš „Rusišką romaną“.
