Garsiausio lietuvių dievdirbio Liongino Šepkos darbai ir asmenybė – lyg šulinys, iš kurio semi semi, o vandens vis daugėja. Pirmą kartą pamačiusieji jo kolekciją, sukauptą Rokiškyje, neretai lieka sukrėsti. Meistro kūrybą pasiūlyta eksponuoti Vilniuje, Jono Meko vizualiųjų menų centre: ji turi būti dar labiau prieinama pasauliui…
Ne veltui
Rokiškis tituluojamas Lietuvos drožybos sostine. Ir ne veltui: čia įkurtas bene vienintelis toks Lietuvoje L.Šepkos medžio skulptūrų parkas, čia skleidžiasi drožybos talentai: Krašto muziejuje veikia 17-oji respublikinė medžio drožybos kūrinių paroda, skirta L.Šepkos premijai laimėti ir kartu 105-osioms dievdirbio gimimo metinėms.
Rokiškyje sukaupta garsiausio Lietuvos dievdirbio darbų kolekcija. Ją prieš keliolika metų aplankęs alpinistas, Everesto užkariautojas Vladas Vitkauskas atsiliepimų knygoje įrašė: “Čia esu pakylėtas į neišmatuojamo aukščio lietuvišką viršukalnę. Ar gali būti lietuviui aukštesnė Džomolungma?” Panašiai, tik kitais žodžiais kalba kiekvienas, pamatęs meistro kūrinius ir išgirdęs muziejininkų pasakojimą apie L.Šepkos gyvenimą. O jis – ne vienos knygos vertas, ne vienas puslapis apie jį parašytas, ne vienas siužetas nufilmuotas.
Iš biografijos
L.Šepka buvo vienas įdomiausių lietuvių dailininkų primityvistų ir vienas paskutinių Lietuvos dievdirbių. Jo nepranoksta net garsiausi dabarties drožėjai, kuriantys modernia technika. Štai Saulius Lampickas – dviejų L.Šepkos premijų laimėtojas – prisipažįsta, kad L.Šepkos kūryba yra “lyg stovėjimas prie gilaus šulinio, kai semi semi vandenį, o jo vis daugėja”.
Dievdirbys gimė 1907 m. Rokiškio rajono Šiaudinės kaimo vargingoje valstiečių šeimoje. Augo tarp keturių brolių ir sesers. Jo motina garsėjo kaip puiki dainininkė ir dainų kūrėja.
Elžbieta Šepkienė pati mokė vaikus rašto, sekmadieniais vesdavosi juos į bažnyčią, kur išgirsti Evangelijos žodžiai giliai įkrito Lionginui į širdį: ėmęs drožti jis didžiulius medžio plotus padengdavo prisimintais ir atkurtais tekstais.
Tačiau neilgai vaikai džiaugėsi motinos meile ir rūpesčiu. Likę našlaičiai jie patyrė, kaip sunku užsidirbti duonos kąsnį. Lionginas piemenavo, vėliau bernavo, dirbo “zimagoru” (kasė plačius ir gilius melioracijos griovius), skaldė akmenis. Kaip ir visi vyrai, tarnavo Lietuvos kariuomenėje. Tačiau jaunystės metais jis net neįtarė turįs talentą kurti medžio skulptūras.
Talentas atsiskleidė skaudžiu gyvenimo momentu, apie 1950-uosius. Kurti L.Šepka pradėjo staiga, pagautas netikėto įkvėpimo, kurį patyrė išgyvenęs dvasinį sukrėtimą – mylimiausio brolio Petro mirtį. Pas jį Pandėlyje Lionginas glaudėsi sunkiais pokario metais. 1949 m. Petras mirė. Tai L.Šepką nepaprastai sukrėtė. Ir įvyko “stebuklas”, kaip jis pats vėliau pasakojo apie savo kūrybos pradžią. Lionginui tuomet buvo per 40 m., medžio darbų iki tol niekada nebuvo dirbęs ir, pasak jo, nemokėjo net kirviui koto nudrožti. Užsidaręs aplūžusioje, niekam nereikalingoje brolienės pirtelėje, jis ėmė kurti medžio šedevrus.
Nuo to laiko visą savo gyvenimą drožėjas pašventė skulptūrų kūrybai, medžio ir paukščio, šventųjų išraiškoms medyje.
Išgabeno į senelių namus
Tuometinės valdžios susidomėjimas L.Šepka “reiškėsi gan keistai” – vos į šeštą dešimtį įkopęs meistras buvo kuriam laikui išvežtas į Didvyžių (Vilkaviškio r.) senelių pensioną. Anot Rokiškio krašto muziejaus direktorės pavaduotojos Marytės Mieliauskienės, valdžia elgėsi nežmoniškai, o pats drožėjas išvežimo faktą savo laiškuose mini ir praėjus dešimčiai metų: brolio šeima nenorėjo išlaikytinio, o valdininkams medinius dievukus drožiantis keistuolis atrodė įtartinas.
Kai L.Šepka kankinosi prieglaudoje, keli entuziastai – tuometinis Rokiškio krašto muziejaus direktorius Stasys Dainys ir menotyrininkė Zita Žemaitytė – pradėjo rūpintis, kad jo kūriniai neišsibarstytų, kad juos įsigytų muziejus. Šių žmonių pastangos davė rezultatų: Rokiškyje sukaupta unikali bene originaliausio XX a. savamokslio lietuvio kūrinių kolekcija.
Gaila, dalis darbų sunaikinta, neišsaugota. Amžininkai yra pasakoję, kad tuo metu, kai kūrėjas gyveno Didvyžiuose, jo skulptūrėlės buldozeriu buvo stumiamos į tvenkinį ir kitaip naikinamos.
Vertingiausia – mūsų mieste
L.Šepkos ekspozicija Rokiškyje buvo atidaryta 1971-aisiais. Tuo metu Liaudies meno draugija globojo savamokslius dailininkus. Tarp tokių buvo ir L.Šepka. Jis buvo įrašytas į draugijos narius ir 1972 m. tapo valstybės remiamu liaudies menininku. “Titulai nepakeitė L.Šepkos: jis nedalyvavo nei seminaruose, nei susirinkimuose”, – sakė muziejininkė M.Mieliauskienė.
Ilgą gyvenimo dalį L.Šepka glaudėsi įvairiose trobelėse, gyveno be patogumų, net be elektros. 1978 m. dievdirbys įsikūrė Vilniuje. Šiuo laikotarpiu menininkas sukūrė daug portretų – savo giminaičių, tėvų senelių, žmonos Danutės. Į L.Šepkos kūrybą vėl grįžo rūpintojėlis, nukryžiuotasis, Marija. “Nebeliko smulkaus ornamento, kuriuo L.Šepkos darbai išsiskyrė pirmame jo kūrybos dešimtmetyje, tačiau visuomet išliko medžio ir paukščio motyvas”, – sakė p. Mieliauskienė.
Garsiausiais medžio drožėjo šedevrais laikomi paminklai broliui Petrui ir tėvams. Labiausiai vertinamas L.Šepkos antrojo laikotarpio kūrinys “Paukščių balius”.
Nors Rokiškis saugo vertingiausią L.Šepkos kūrybos dalį, tačiau jo kūriniai pasklidę po visą pasaulį. Tai vienetiniai darbai, įsigyti privačiai ar paties meistro dovanoti.
Be Rokiškio, didesnę L.Šepkos darbų kolekciją dar turi Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejus. Tiesa, tai antrojo kūrybos laikotarpio medžio drožėjo kūriniai. “Juose galbūt nebėra tokio stipraus kitoniškumo, kokiu L.Šepka garsėjo kūrybos pradžioje”, – svarstė p. Mieliauskienė.
Kūrėjas mus paliko 1985 m. lapkričio 4 d. Jis palaidotas gimtinėje, Pandėlio seniūnijos Lebedžių kapinėse.
Vieno rašinio neužteks
L.Šepkos 100-ųjų gimimo metinių proga Rokiškio krašto muziejus išleido knygą apie dievdirbį “Pažįstamas ir nepažįstamas Lionginas Šepka”. Ją rengusi muziejininkė M.Mieliauskienė sakė: “Viename leidinyje, o juo labiau viename rašinyje, neįmanoma papasakoti apie jo gyvenimą ir kūrybą.”
Laiškuose – viskas
M.Mieliauskienės rengtoje knygoje yra 13-os autorių prisiminimų. Joje publikuojama nemažai L.Šepkos laiškų ištraukų. Anot muziejininkų, šie laiškai – lobis. Juos prieš šešerius metus Krašto muziejui padovanojo L.Šepkos našlė Danutė Šepkienė. M.Mieliauskienė, ne kartą perskaičiusi visus 308 dievdirbio laiškus, buvo atvira: iš pradžių juos skaityti buvo nejauku, paskui darėsi vis įdomiau, jie vis labiau intrigavo.
“Dievdirbio laiškuose atsispindi viskas: buitis, kūryba, meilė, apie ją kalbama poetiškai, netiesiogiai. Skaitai juos, ir ima atrodyti, jog girdi, kaip menininkas kalba. Laiškai rašyti “nuo dūšios”, nieko neslepiant, nemeluojant, matyti, kad juos kūrė tikras žmogus”, – sakė knygos rengėja.
Ar šiandien Lietuvoje turime nors vieną drožėją, asmenybę, kuri talentu galėtų prilygti L.Šepkai? M.Mieliauskienės nuomone, dar reikės palūkėti tokio, kurį galėtume tituluoti “antruoju Šepka”, kuris jam prilygtų savo įdomumu, stiprumu, kitoniškumu. “Reikia netikėtumo. Kai pasirodė L.Šepka, jis buvo netikėtas visiems tuometiniams kūrėjams”, – svarstė p. Mieliauskienė.
Gimimo data
Dievdirbio gimtadienį švenčiame rugsėjo 15-ąją, tačiau abejojama datos tikslumu. Z.Žemaitytė savo knygoje rašo, kad menininkas gimęs rugsėjo 15-ąją, o L.Šepkos sesers dukra Eleonora Šilinienė muziejininkams yra sakiusi, jog dievdirbio gimimo data giminėms nėra tiksliai žinoma. Našlė D.Šepkienė padovanojo muziejui savo vyro gimimo liudijimo kopiją. Remiantis ja L.Šepka gimęs rugpjūčio 26-ąją Šiaudinės kaime. Matyt, būtent šią datą ir reikėtų laikyti tikrąja: minėto gimimo liudijimo nuorašą išdavė Respublikinis civilinės metrikacijos archyvas.
Pasak p. Mieliauskienės, vertėtų sužinoti, kur L.Šepka buvo pakrikštytas: Pandėlio krikšto knygose tokio įrašo nėra, galbūt apeigos vyko Alizavoje, netoli Šiaudinės.
Laisvės simbolis
Prieš dievdirbio 100-ųjų gimimo metinių minėjimą Rokiškio krašto muziejus surinko daugybę unikalių dievdirbio bei pas jį viešėjusių garsių svečių fotografijų. Renkant medžiagą knygai paaiškėjo, kad L.Šepką, gyvenusį Lebedžių kaime, aštuntajame dešimtmetyje lankė daugybė garsenybių – fotografų, žurnalistų, dainininkų. Tarp jų – solistė Giedrė Kaukaitė, rašytojas Tomas Sakalauskas, Argentinoje gyvenęs skulptoriaus Napoleono Petrulio brolis Vytautas. Lebedžių kaime vykdavo “garsenybių suvažiavimai”. Kitoks nei visi, L.Šepka traukdavo meno žmones, bohemą, kūrėjas buvo laisvės simbolis, nepriklausomas žmogus, nepaisęs to laikotarpio suvaržyto elgesio normų, nemokėjęs prisitaikyti, kūręs šventųjų skulptūras, kai kiti šito nedrįso.
Įdomios detalės
Aštuntajame dešimtmetyje L.Šepka gyveno kolūkio pastatytame name Lebedžių kaime. Vienas iš menininką fotografavusių žurnalistų Ričardas Dailidė prieš dievdirbio 100-mečio jubiliejų atsiuntė Krašto muziejui laišką. Jame – daug detalių apie garsiojo keistuolio gyvenimą: “Lankydami mamos draugą pasiteiravome, kaip nukakti pas garsųjį Lionginą Šepką. Apie keistuolį talentingą dievdirbį buvau skaitęs, girdėjęs skulptoriaus gyvenimo legendą. Žinojau, kad jis nemėgsta atsitiktinių lankytojų. Atvažiavę prie jo namo ant durų radome raštelį: “Manęs nėra namuose – išėjau į parduotuvę”. Kiek palūkuriavę pastebėjome keliu dviratį bestumiantį žmogų. Artėjant visa išvaizda sakyte sakė, kad tai Lionginas Šepka. Ant dviračio bagažinės buvo pritvirtintas paketėlis su maisto produktais. Iš jo varvėjo pienas. Lionginas į atvykėlius įtariai žvilgtelėjo. Ėmiau aiškinti, kad atvažiavau iš toli ir labai noriu susipažinti su meistru, jo kūryba, nufotografuoti skulptorių. L.Šepka pakvietė į vidų. Pradėjo rodyti savo kūrinius. Išgėrėme vyno: kalba ir santykiai sušilo. Lionginas gyvenimu nesiskundė, pasakojo apie kūrybą. Parodė kelis kūrinius, kurie jam labai svarbūs, nes skirti širdies damai. Ėmė pasakoti, kad norėtų įsigyti žiūronus stebėti paukščiams, jų gyvenimui, skrydžiams. Jam rūpėjo sparnuočių tarpusavio santykiai, perėjimas, vaikų auginimas. Sakė, domisi knygomis apie paukščius. Kadangi L.Šepka gyveno vienas, tad jo vienintelis ir geriausias draugas buvo šuo. Paprašė nufotografuoti kartu su šunimi ir kryžiumi… Susiruošus išvažiuoti jis palydėjęs prie mašinos, žvelgė vidun, o akyse kaupėsi ašaros… Kiek prisimenu, Lionginas pasakojo apie savo mirusius artimuosius, apie savo likimą, vienatvę. Apie tai, kad savo mintis ir jausmus įkūnija ne tik medyje, bet ir užrašo popieriuje.”
Tokių prisiminimų – daug. Muziejininkė M.Mieliauskienė šypsojosi pasakodama, kaip meistras bendravo su žygeiviu Šarūnu Boruta. Tuomet žygeiviai lankė liaudies menininkus, nepritampančius prie sovietinės tikrovės. L.Šepkai jie atveždavo maisto, išvirdavo valgyti. Įsimintiniausias epizodas – prieš vienas Kalėdas žygeiviai atvažiavo pas L.Šepką, sutvarkė jo namus, papuošė eglutę, o pavasarį prieš Velykas atvykę dažyti kiaušinių rado ją nenupuoštą…
P.S. Vilniuje gyvenančio kraštiečio Algimanto Stakėno nuotraukos publikuojamos pirmą kartą. 2009 m. fotonegatyvus jis dovanojo Krašto muziejui. 1957 m. žiemą A.Stakėnas, Pandėlio mokyklos dešimtokas, su klasės draugais ir istorijos mokytoja J.Bernadišiene apsilankė atsiskyrėlio keistuolio L.Šepkos dirbtuvėse. Nors buvo šalta, meistras dirbo. Viduje dešimtokai pamatė kalnus įvairiausių medžio drožinių: žmogaus dydžio figūrų, grandinių, paukščių…
“Pats meistras, kaip dabar pamenu, buvo labai nekalbus”, – pasakojo p. Stakėnas.
Reda MILAKNIENĖ
